Nuo 2016 m. balandžio 18 d. LMA Vrublevskių bibliotekoje veikia paroda „Vazų dinastijos pradžia Lietuvoje – Zigmantas Vaza (1566–1632)“, skirta Zigmanto Vazos 450-osioms gimimo metinėms. Parodoje pirmą kartą eksponuojami autentiški XVI–XVII a. privilegijų raštai, kuriuos specialiai parodai restauravo Vrublevskių bibliotekos Dokumentų konservavimo ir restauravimo skyriaus darbuotojai. Ekspozicija išsiskiria senųjų privilegijų raštų gausa ir vaško antspaudų įvairove. Daugelyje eksponuojamų rankraštinių dokumentų lankytojai galės pamatyti išlikusį Zigmanto Vazos parašą (Sigismundus Rex).

Parodoje apžvelgiami įdomiausi Zigmanto Vazos biografijos faktai, lankytojams pristatoma XVI a. psalmė, šlovinanti jo atvykimą iš Švedijos, skiriamas dėmesys valstybės reikalų tvarkymui bei karams su Švedija, Maskva ir Turkija. Tarp netikėčiausių eksponatų – Zigmanto Vazos pirmosios žmonos Onos Habsburgaitės atminimui skirta knyga, parašyta jos nuodėmklausio Fabiano Quadrantinus, ir XVII a. knygoje, dar esant gyvam Zigmantui Vazai, išspausdintas jo portretas. Tai unikalus radinys, kadangi kiti žinomi Zigmanto Vazos portretai knygose yra iš vėlesnių laikų, nuolat dailininkų perpiešiami ir kartojami.

Vazų epocha Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje prasideda Zigmanto Vazos valdymu 1588 m., o baigiasi 1668 m., Jonui Kazimierui Vazai atsisakius sosto. Zigmantas Vaza gimė Švedijoje, Gripsholmo pilyje, kur tuo metu buvo įkalinti jo tėvai: Švedijos karalius Jonas III ir Žygimanto Augusto sesuo Kotryna Jogailaitė. Gimus Zigmantui Vazai buvo pratęsta Jogailaičių dinastija, todėl, pagerbiant jo senelį Žygimantą Senąjį ir dėdę Žygimantą Augustą, jam buvo duotas Zigmanto vardas.

Paroda veiks iki gegužės 6 d. Parodos rengėjai – kultūrinės veiklos vadybininkė Sonata Šulcė (kuratorė), vyriausioji bibliografė Dalia Bikauskienė ir bibliotekininkas Andrius Jurkevičius.

Informaciją parengė Sonata Šulcė

LMA Vrublevskių bibliotekos Komunikacijos skyrius

2016 m. gegužės 20 d. 13 val. Lietuvos liaudies buities buities muziejuje, Ugniagesių stoginėje bus pristatomas Kauno apskrities viešosios bibliotekos projektas „Įsikūrę prie Nemuno“. Tai kilnojamoji  paroda ir reprezentacinis albumas, supažindinantis visuomenę su panemunės miestų ir miestelių istoriniu, kraštovaizdžio ir urbanistiniu paveldu.

Kaip seniau atrodė šalia Nemuno įsikūrę miestai ir miesteliai, nuo seno besididžiuojantys savo garbinga praeitimi bei vaizdingu kraštovaizdžiu? Kokią jų kultūrinė ir ekonominė reikšmė Lietuvos istorijoje? Į pastarąjį klausimą gali atsakyti miestelius tyrinėję specialistai, pateikdami mums istorinius, archeologinius, kultūrologinius duomenis, o štai sužinoti, kaip seniau atrodė viena ar kita vietovė, šiandien galime tik amžininkų užfiksuotose senosiose graviūrose, atvirukuose ir fotografijose. Projektu „Įsikūrę prie Nemuno“, siekiama  įtaigiai ir patraukliai pristatyti plačią panemunės regiono istorinio, kraštovaizdžio ir urbanistinio paveldo panoramą, pasitelkiant iki 1945 m. leistus atvirukus, fotografijas, senasias graviūras. Paroda supažindina su 25 mūsų valstybingumo ir kultūros istorijai svarbiais, dabartinėse Lietuvos, Baltarusijos ir Rusijos teritorijose įsikūrusiais panemunės miestais ir miesteliais. Šalia ikonografinės medžiagos pristatoma trumpa kiekvienos gyvenvietės istorija, herbas, prisimenami ten gyvenę žymūs žmonės. Parodoje panaudota daugiau kaip 300 nuotraukų ir atvirukų, kurios geriausiai iliustruoja gyvenviečių savastį, miestelėnų kasdienybę, šventes, svarbius įvykius, urbanistinį ir gamtinį paveldą. Ekspozicijai parengti naudotasi ne tik įvairių institucijų fondais ir archyvais, bet ir kolekcininkų asmeniniais rinkiniais, tad bus galima  pamatyti dar niekur nepublikuotų fotografijų.

Parodą verta pamatyti ne tik besidomintiems gimtojo krašto istorija, bet visiems, kuriuos žavi senoji fotografija, užburianti romantišku paslaptingumu bei leidžianti pajusti laiko slinkties pėdsakus. „Tikimės, kad ši paroda bus įdomi ir naudinga tiems, kurių gyvenimą ir likimus jungia didžiausia Lietuvos upė – Nemunas. Pagaliau tai puiki galimybė palyginti, atrasti prie tos pačios upės įsikūrusių gyvenviečių panašumus ir skirtumus“ – sako projekto vadovė  Kauno apskrities viešosios bibliotekos Kultūros renginių ir leidybos grupės vadovė Rimantė Tamoliūnienė.

Sėkmingas projektas buvo  tęsiamas ir išleistas išliekamąją vertę turintis leidinys, kuriame ikikarinių nuotraukų vaizdai, dar papildyti šiuolaikinėmis panoraminėmis nuotraukomis iš paukščio skrydžio. Toks leidinys ne tik padeda atskleisti regiono kultūros paveldo savitumą, bet  ir prisideda prie istorinės atminties gaivinimo.

Renginyje žiūrovai galės pamatyti ir filmuotus ikikarinius vaizdus iš Lietuvos centrinio archyvo, skambant to meto šlageriams.

2016 m. gegužės 31 d. Bažnytinio paveldo muziejuje atidaroma nauja paroda „Ne vien Dangus. Religinės dailės kūriniai iš Rolando Valiūno ir advokatų kontoros „Valiunas Ellex“ kolekcijos“. Tai viena reikšmingiausių privačių meno kolekcijų Lietuvoje: joje sukaupta apie 1000 tapybos darbų, daugiau nei 260 skulptūrų, liaudies meno, senosios grafikos, žemėlapių ir knygų pavyzdžių. Kolekcija nuolat pristatoma parodose, serijomis leidžiamuose albumuose ir internetinėje erdvėje, tačiau rinkiniuose saugomus religinės dailės kūrinius parodoje „Ne vien Dangus“ visuomenė galės pamatyti pirmą kartą.

150 parodos eksponatų – Lietuvos kultūros ir meno istorijai vertingi XVI–XX a. kūriniai: 45 paveikslai, 17 skulptūrų, 28 grafikos lakštai ir 60 liaudies menininkų darbų. Jie pristato įvairiausias religinės temos variacijas, nuo liturginėms apeigoms skirtų dirbinių iki šiuolaikinių menininkų kūrybos, kurioje savitai naudojami vieni ar kiti religiniai simboliai. Pavadinimas „Ne vien Dangus“ nurodo į šią meninės kūrybos įvairovę ir išreiškia mintį, kad religinė tema dailėje yra plati sąvoka, aprėpianti ne tik bažnyčioms ar maldai skirtus, šventuosius ar biblines istorijas vaizduojančius kūrinius, bet ir modernų krikščioniškos kultūros išteklių interpretavimą.

Parodą sudaro keturios dalys. Pirmojoje (Atvaizdas liturgijoje) pristatomi bažnyčioms ir liturgijai skirti dailės kūriniai (altorių paveikslai, skulptūros, procesijoms skirti atvaizdai, bažnytinių vitražų projektai), sukurti pagal katalikiškosios ikonografijos taisykles ir atspindintys Bažnyčios mokymą. Antroji ekspozicijos dalis (Atvaizdas tyloje) skirta privataus pamaldumo temai: tai tapyti ir grafikos technikomis atlikti garsių atvaizdų pakartojimai, galėję kaboti vienuolynų celėse, dvasininkų ir kitų tikinčiųjų namuose. Trečiąją dalį (Kaimo aplinkoje) sudaro turtingas religinės lietuvių liaudies dailės palikimas. Miestelius ir kaimus puošusios šventųjų skulptūrėlės, trobose, bažnytėlėse ar koplyčiose kaboję liaudies tapytojų paveikslai pasakoja apie krikščionybės tiesų suvokimą valstietiškoje aplinkoje. Ketvirtoji dalis (Tradicija ir interpretacija) pristato žinomų XIX–XX a. Lietuvos menininkų kūrinius, kuriuose panaudoti krikščioniški siužetai arba tik prisiliečiama prie jų simbolių bei vaizdinių.

Ypač vertingi kolekcijos eksponatai – XVI a. sukurtas Dievo Motinos atvaizdas (pagal Adriaeną Isenbrandtą), XVI a. evangelisto Morkaus statula, unikalus XVII a. kilnojamasis namų altorėlis. Parodoje eksponuojami XIX a. klasikų Pranciškaus Smuglevičiaus, Juozapo Peškos paveikslai, Jono Kazimiero Vilčinskio XIX a. leisto „Vilniaus albumo“ estampai, nematyti vilniečių Balzukevičių dinastijos dailininkų darbai, garsių XX–XXI a. menininkų (Juozo Zikaro, Prano Domšaičio, Vytauto Kazimiero Jonyno, Stasio Ušinsko, Augustino Savicko, Stanislovo Kuzmos, Ksenijos Jaroševaitės) kūriniai. Kaimo bendruomenei būdingą tikėjimo tiesų suvokimą demonstruoja dievdirbių ir savamokslių tapytojų kūryba, kurioje išsiskiria Vinco Svirskio, Augustino Potockio, Antano Klaniaus-Klanevičiaus, Jono Šepečio drožyba. Kiekvienu atveju galima pajusti savitą menininko santykį su krikščionybe ir jos paveldu. Todėl paroda „Ne vien Dangus“ leidžia kalbėti apie religinės temos įvairialypiškumą dailėje ir atkreipti dėmesį į tai, kokią reikšmę Europos ir Lietuvos kultūrai suteikia krikščionybės tradicija, ką ji davė menui ir kiek jos ženklų galima aptikti net sekuliariame nūdienos pasaulyje.

Maloniai kviečiame atvykti į parodos pristatymui skirtą spaudos konferenciją, kuri vyks 2016 m. gegužės 31 d. 11 val. Bažnytinio paveldo muziejuje (Šv. Mykolo g. 9). Spaudos konferencijoje dalyvaus Rolandas Valiūnas, parodos kuratorės Dalia Vasiliūnienė ir Skaidrė Urbonienė.

Parodos atidarymo renginys vyks 2016 m. gegužės 31 d. 17 val.

Paroda veiks iki 2016 m. rugsėjo 24 d.

Organizatoriai: Bažnytinio paveldo muziejus, advokatų kontora „Valiunas Ellex“

Kuratorės: Dalia Vasiliūnienė, Skaidrė Urbonienė.

Rėmėjai: Vilniaus arkivyskupija, Lietuvos kultūros taryba.

Informaciniai rėmėjai: LRT, „Veidas“, Bernardinai.lt.

Daugiau informacijos tel. 8 5 269 7800, el. p. muziejus@bpmuziejus.lt.

2016 m. birželio 8 d. 17 val. Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje, Žygimantų g.1, bus atidaryta paroda „Leonas Panavas: ties metalo ir knygos sankryža“. Dalyvaus parodos autorius prof. Domas Kaunas, Vilniaus knygrišių gildijos narė menotyrininkė Rūta Taukinaitytė-Narbutienė, Vilniaus knygrišių gildijos pirmininkas Rimas Supranavičius, Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto dekanas prof. Andrius Vaišnys, renginį ves Vrublevskių bibliotekos direktorius doc. dr. Sigitas Narbutas. Parodoje pristatomas knygrišystės paveldui skirtinas Leono Panavo (1942–2011) įrištų leidinių asmeninis rinkinys, knygrišystės įrankiai ir medžiagos. Parodos rengėjai – Vrublevskių biblioteka ir Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto Knygotyros ir dokumentotyros institutas. Šios parodos atidarymas yra vienas iš 25 metų jubiliejų švenčiančio Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto birželio 9–10 dienomis organizuojamos tarptautinės mokslinės konferencijos „Komunikacijos ir informacijos mokslai tinklaveikos visuomenėje: patirtys ir įžvalgos. III“ renginių.

Knygos mėgėjai, bibliofilai, kolekcininkai bei spausdinto paveldo vertintojai kelis dešimtmečius žinojo ir vertino Leono Panavo meistrystę, suteikiant knygoms antrąjį gyvenimą ir savitą grožį. Knygrišys, kilęs iš Ignalinos krašto, įgijo metalo apdirbėjo profesiją, daugiausia dirbo Vilniaus gamyklose. Knygrišystės mokėsi savarankiškai ir konsultuodamasis su patyrusiais meistrais, orientavosi į XIX a. antrosios pusės–XX a. pirmosios pusės leidinių įrišų oda būdus. Paslaugas daugiausia teikė bibliofilams, kolekcininkams ir antikvarinio spaudos paveldo prekiautojams. Jo brandžiausi įrišai buvo sukurti apie 1990–2010 metus. Asmeninį knygrišystės palikimo rinkinį sudaro 131 knyga, aštuonių serialinių leidinių 19 komplektų ir penkios savadarbės knygrišystės užrašų knygos. Leidinių amžius – 1876–2007 metai. Remdamasis de visu principu, katalogo sudarytojas užfiksavo svarbiausius įrišo materialiosios kultūros elementus: viršelių medžiagą, jos spalvą, antraštinių duomenų ir ornamentikos įspaudus, priešlapių formą, bloko pjūvį, popieriaus būklę, restauravimo bandymus. Taip pat nuosekliai registruoti leidiniuose esantys knygos istorijos ir bibliofilijos duomenys: marginalijos, nuosavybės ženklai, prieknyginė medžiaga. Parodą lydi prof. D. Kauno parengtas katalogas “Leono Panavo asmeninis knygų įrišų rinkinys”.

Informaciją rengė LMA Vrublevskių bibliotekos Komunikacijos skyrius

Birželio 13 d., pirmadienį, 14 val. Parlamento galerijoje bus pristatyta Alytaus Jurgio Kunčino viešosios bibliotekos bei Tremtinių ir partizanų palikuonių asociacijos Alytaus skyriaus parengta paroda „Tremčių geležinkeliai“. Parodą atvers Seimo narys Julius Sabatauskas.

Pasak parodos organizatorių, bevartant šeimos albumus akys neišvengiamai nuolat užkliūdavo už nuotraukų, kuriose seneliai, tėvai – dar jauni, kupini jėgų, bet anaiptol ne visada laimingi. Nes tos nuotraukos – iš „už Uralo, žemės galo“, t. y. okupacinės sovietų valdžios inicijuotų mūsų tautiečių trėmimų ir kalinimo vietų. „Tuomet ir pagalvojom – juk tokių nuotraukų yra daugelio alytiškių šeimų albumuose. Surinkus šiuos  autentiškus  liudijimus, pakvietus žmones dar ir papasakoti apie savo artimųjų skaudžias patirtis, išryškėtų įvairialypė pačiame Alytuje ar apylinkėse gyvenusius (tebegyvenančius) žmones ištikusių  represijų mozaika. Kiekviena iš 25 mums papasakotų ir šioje parodoje pristatomų istorijų yra kupina dramatizmo ir tragiškumo. Ši paroda – dokumentuotas ir vaizdingas alytiškių pasakojimas apie tuos laikus, kurie, viliamės, jau niekad nepasikartos“, – sako parodos rengėjai.

Parodoje išsaugotos istorijos svarbios ne tik amžininkams, bet ir jau nepriklausomoje Lietuvoje gimusiems jauniems žmonėms. Į Alytaus Jurgio Kunčino viešosios bibliotekos iniciatyvą atsiliepė ne tik vyresnės kartos žmonės, bet ir tremtinių anūkai bei proanūkiai.

Paroda Seime eksponuojama iki birželio 27 d. Ją apžiūrėti galima atvirų durų valandų metu penktadieniais nuo 11 iki 15 val.

lrs.lt

Birželio 17 d. 16 val. Plungės Mykolo Oginskio rūmų žirgyne bus atidarytos 4-osios Plungės Fotobienalės parodos, kurias šį kartą jungia tolima ir lietuvius žavinti Japonija ir jos kultūra.

Fotobienalėje bus eksponuojamos keturios Lietuvos ir Japonijos fotomenininkų parodos, kuriose tiesiogiai ar asociatyviai paliečiama savita Japonijos kultūra ar japoniška estetika. Vienas iš fotobienalės akcentų – viduriniosios kartos fotomenininko Arturo Valiaugos projektas „Japonijos dienos meniu“, kurį sukurti pakvietė nepriklausoma kuratorė MikikoKikuta ilgametės iniciatyvos „Japonija Europos akimis“ kontekste. Mėnesį trukęs tiriamasis fotografinis vizitas Niigatos prefektūroje virto fotoserija, kurioje  – gamtos, veido ir patiekalų peizažai bei už jų slypinti kasdienybė, nurodanti į japonų buitį ir tapatybės išskirtinumą. Menininkas naudojo įvairias fotografinės raiškos strategijas, o taip pat ir kaleidoskopą.Į japonišką „Pringles“ traškučių tūtą įstatyti veidrodžiai užmauti ant japonų gamybos fotokameros Canon objektyvo tapo A. Valiaugos europietiškos akies tęsiniu ir magiška optine sistema, neprognozuojamai atspindinčia aplinką.

Jaunosios kartos fotografės ir kino operatorės Kristinos Sereikaitės personalinė paroda „Stichijos“, tai – modernausir universalaus Lietuvos menininko – Beno Šarkos fotografinė kelionė per jam gerai žinomas ir įsisavintas gamtos stichijas – vandenį, žemę, ugnį  ir orą. Šalyje, itin priklausomoje nuo gamtoje vykstančių procesų ir stichijų, gamta užima ypatingą vietą japonų dvasiniame pasaulyje, o Japoniškoje budizmo atšakoje išskiriami penki elementai, kurių penktasis ir svarbiausias – dvasinis, be abejonės, susijęs su kultūra ir menu.

Grupinėje parodoje „Japoniškas stilius fotografijoje“ kuratorius Darius Vaičekauskas pristato lietuvių fotomenininkus Mindaugą Gabrėną, Vitalijų Janušonį, Gintą Kavoliūną bei Karolį Janulį. Kuratoriaus teigimu, šių autorių monochrominėse fotografijose išryškintas minimalistinės estetikos braižas, gyvosios bei humanizuotos gamtos grožis atskleidžiamas tiek skaitmeninės, tiek analoginės fotografijos priemonėmis bei pasitelkiant technologines inovacijas – žvilgsnis į mus supančią aplinką iš paukščio skrydžio perspektyvos gali būti netikėtas, nelauktas, estetizuotas, ir intriguojantis.

Bienalės bendrakuratorės Eglės Deltuvaitės ir japonės kuratorės MikikoKikutailgamečio bendradarbiavimo dėka, Plungėje bus galima pamatyti parodos „Suasmenintas pasaulis: šiuolaikinė Japonijos fotografija“, pristatytą fotografijos festivalyje „InFocus 2011“ Vilniuje, priminimą bei susipažinti su gausia japonų fotografijos knygų kolekcija.

Kuratorė parodoje pristato keturis naujosios kartos autorius: DaisukeNakashima, ShinryoSaeki, KarenSato ir YumikoUtsu. Tai karta, kuri užaugo po Japonijos ekonomikos sprogimo. Žmonės tapo turtingi, tačiau tuo pat metu prarado dalį tradicijų ir vertybių. Jaunimui buvo sunku rasti savo vietą, reikėjo naujų taisyklių ir požiūrio į gyvenimą, bet tai nebuvo lengva.Jie vengia egzistuojančių taisyklių, vyraujančios ideologijos, nesidomi čia ir dabar vykstančiais įvykiais, tačiau žino kaip vaizduoti save ir šiuolaikinę visuomenę. Svarbiausia jiems – ne išorinis, o vidinis pasaulis, tad parodoje bus galima stebėti šį suasmenintą pasaulį, kurį savita fotografijos kalba išreiškė fotografai.

71 knyga ir 2 dėžės atvirukų sudaro įspūdingą ir gana retą Japonijos fotografų knygų kolekciją, kuri pirmą karta bus eksponuojama Lietuvoje. Iš Danijos atkeliavusi kolekcija po Plungės bienalės grįš į Tokiją, tad tai tikrai išskirtinė galimybė pamatyti daugeliui mūsų nematytą ir nežinomą Japonijos fotografijos pasaulį.

Bendrakuratorius ir fotomenininkus subūrusio pagrindinio bienalės kuratoriaus D. Vaičekausko nuomone, šių metų Plungės fotobienalė, tai „unikali ir fantastiška galimybė susipažinti su japonų šiuolaikine fotografija, bei lietuvių fotomenininkais, kuriems artima minimalistinė estetika fotografinėje raiškoje bei kūrinių idėjiniame lauke. Labai svarbu, jog šios parodos pristatomos ne Lietuvos didžiuosiuose miestuose, o Plungėje – taip užtikrinama fotografijos meno sklaida bei kultūrinė decentralizacija“.

„Plungės fotobienalė 2016“ rengiama bendradarbiaujant su Japonijos ambasada Lietuvoje, Japonijos ambasados Lietuvoje Informacijos ir kultūros centru,  Lietuvos fotomenininkų sąjungos Klaipėdos skyriumi, VšĮ „Kultūros meniu“, Japonišku sodu, VšĮ „Japonų kultūros namai“, laikraščiu  „Žemaičių saulutė“.

„Plungės fotobienalė 2016“ organizatorius – Plungės rajono savivaldybės viešoji biblioteka.

„Plungės fotobienalė 2016“  Globėjas –Plungės rajono savivaldybės meras Audrius Klišonis.

„Plungės fotobienalė2016“ kuratorius Darius Vaičekauskas.

„Plungės fotobienalė2016“ Mykolo Oginskio rūmų žirgyne (Parko g. 1, Plungė) veiks iki liepos 10 d.

Lietuvos fotomenininkų sąjungos

Klaipėdos skyriaus pirmininkas Darius Vaičekauskas

2016 M. BIRŽELIO 21 D. 17 VAL. Kauno V. Kudirkos viešosios bibliotekos Jaunimo, meno ir muzikos skyriuje, A. Mapu g. 18. vyks Eglės Dvarionaitės-Vindašienės karpinių parodos „VASARVYDŽIO SODE” pristatymas. Apie Rasų šventės papročius ir simbolius pasakos etnologė Laura Lukenskienė, tapytojas Virginijus Kašinskas, sutartines giedos folkloro grupė „Kadujo“, dūdmaišį pūs Martynas Ruzgys. Knygą „Rasties versmė. Apie ženklus ir simbolius“ pristatys autorė Rasa Ambraziejienė. Maloniai laukiame. Įėjimas nemokamas.

Egle Dvarionaite-Vindašiene

Lietuvos liaudies buities muziejaus miestelyje, Urmininko name, atidaryta Lietuvos liaudies buities ir Ukmergės kraštotyros muziejų jungtinė paroda „Lietuvos kaimo žmonės XX a. 7-8 dešimtmečiuose“. Šioje parodoje kviečiame susipažinti su įvairiuose Lietuvos kampeliuose muziejininkų sutiktais žmonėmis ir pažiūrėti to laikotarpio gyventojų buitį atspindinčių eksponatų, kuriuos per daugelį metų surinko ir saugo Lietuvos liaudies buities ir Ukmergės kraštotyros muziejai.

Pokaryje Lietuvos kaime gyvenantys žmonės buvo prievarta suvaryti į kolūkius, jų turtas nacionalizuotas. Alga už darbą kolūkyje buvo menka, todėl žmonės turėdavo plušti augindami savo gyvulius ar daržoves, kad galėtų išgyventi. Tai įtakojo kasdieninėje buityje naudojamų daiktų specifiškumą.

Lietuvos liaudies buities muziejus šiemet švenčia 50 metų jubiliejų. Per pusę amžiaus surinkta ir į muziejų atgabenta 153 pastatai, daugiau nei 91 000 kilnojamų kultūros paveldo vertybių. Visgi intensyviausi eksponatų paieškos darbai vyko 7–8-ajame dešimtmečiuose, kuomet besikuriančio muziejaus darbuotojai išmaišė Lietuvą ieškodami ekspozicijoms reikalingų objektų. Tokiose ekspedicijose daug kas priklausė nuo sutiktų žmonių geranoriškumo, sutikimo savo buities daiktus ar net sodybos pastatus perduoti muziejui, taip praturtinant jo ekspozicijas.

Paroda veiks iki rugsėjo 30 d. Lietuvos liaudies buities muziejuje (L. Lekavičiaus g. 2, Rumšiškės).

Paroda „Požiūris į senovinę fotografiją“ Fotografijos muziejuje (Vilniaus g. 140, Šiauliai) veiks iki rugsėjo 18 d.

Parodos autoriai: Maurizio Anzeri (IT / UK), Dovilė Dagienė (LT), Kęstutis Grigaliūnas (LT), Vladislav Krasnoščok (UA), Vitas Luckus (LT), Galina Moskaleva (LT / RU), Saulius Pauktys (LT), Roman Pyatkovka (UA), Igor Savčenko (BY), Gytis Skudžinskas (LT), Pavel Maria Smejkal (SK), Vytautas V. Stanionis (LT), Indrė Šerpytytė (LT / UK).

Parodos kuratorė – Ieva Meilutė-Svinkūnienė

Vieno konceptualiausio Vito Luckaus albumo „Požiūris į senovinę fotografiją” kūrimo metais buvo prasidėjusi „perestroika” (pertvarka), o su ja atėjęs „atšilimas” sudarė sąlygas laisvesnei meninei saviraiškai, atsirado galimybė introspektyviai pažvelgti į istorinius archyvus bei asmeninius albumus ir apmąstyti šį laikotarpį žvelgiant per meninės kūrybos prizmę. Panašiu laiku įsimintinus kūrinius, naudodami senovines fotografijas, sukūrė parodoje pristatomi autoriai: Vytautas V. Stanionis, Saulius Paukštys, Igor Savčenko, Galina Moskaleva, Roman Pyatkovka.

Dar kitaip su senoviniais vaizdais elgiasi XXI a. menininkai. Senovinės fotografijos į menininkų rankas atkeliavo iš sendaikčių turgų (Gytis Skudžinskas, Maurizio Anzeri, Vladislav Krasnoščok), asmeninių šeimos albumų (Dovilė Dagienė), virtualios erdvės (Pavel Maria Smejkal), kitos tikslingai ir itin sistemingai surinktos iš valstybinių archyvų (Kęstutis Grigaliūnas, Indrė Šerpytytė).

Vieni autoriai kritiškai žvelgia į patį vaizdą, jo reikšmę, santykį su realybe, kiti bevardžių vaizdų jūroje ieško juos jaudinančių temų, kurias vėliau sujungia su savomis idėjomis. Kiekvienas autorius deda vis kitus prasminius akcentus ir priverčia žiūrovą susimąstyti apie vaizdo galią, todėl skirtingu laiku, skirtingose vietose ir su skirtingomis intencijomis sukurti atvaizdai parodoje tampa vientisu tinklu, ima komunikuoti tarpusavyje ir užmezga dialogą su žiūrovu.

Fotografo V. Luckaus (1943–1987) našlė Tania Luckienė-Aldag 2015 m. menininko fotografinio archyvo dalį padovanojo Šiaulių „Aušros“ muziejui. Naujai įsteigtas muziejaus padalinys – Vito Luckaus fotografijos centras – siekia aktualizuoti ir naujai pažvelgti į šio, vieno iš originaliausių Lietuvos fotografų, kūrybinį palikimą.

Parodoje eksponuojami darbai iš Fotografijos muziejaus ir Lietuvos fotomenininkų sąjungos fondų bei autorių asmeninių kolekcijų.

Parodą parėmė Lietuvos kultūros taryba.

Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje 2016 m. birželio 23 – rugsėjo 7 d. veiks paroda „Vilnius prabyla knygomis.“ 

Parodoje „Vilnius prabyla knygomis“ kviečiama atsiversti knygų puslapiuose glūdintį Vilnių, pasigrožėti jo istorija, kultūra, architektūra, mokslo, meno, literatūros bei kitomis Lietuvos sostinės gyvavimo sritimis, pamatyti jį iškilių, miestui nusipelniusių asmenybių akimis. Ši paroda skirta naujam žvilgsniui į Vilnių, jo grožį ir įvairovę – į miestą, kokį matome, pažįstame, mylime, o galbūt, kokio dar nespėjome pažinti…

Parodą parengė: Gita Drungilienė, Birutė Railienė, Rūta Kazlauskienė

LMA Vrublevskių bibliotekos komunikacijos skyriaus informacija

Liepos 1 d. Medininkų pilyje prasidėjo vitražo ir stiklo dailininkės Ievos Paltanavičiūtės darbų paroda „Neperšaunami“. Iki liepos 17 dienos lankytojai galės susipažinti su darbais iš neperšaunamo stiklo. Tai galimybė kartu su dailininke kitaip pažvelgti į neperšaunamą stiklą, simbolizuojantį lietuvių karių šarvų tvirtumą, kuriam atsiskleisti padeda istorinė Medininkų pilies dvasia.

Daugiau informacijos – http://www.medininkaipilis.lt/lt.

2016 m. paskelbti bibliotekų metais. Šia proga birželio 30 d. Lietuvos centrinio valstybės archyvo Rašytinių dokumentų skaitykloje atidaryta nauja paroda – „Lietuvos bibliotekų istorija archyviniuose dokumentuose“. Paroda yra dalis Bibliotekų metams minėti skirtų renginių, kuriais siekiama akcentuoti bibliotekų reikšmę visuomenei, atsigręžti į jų istoriją, brėžti ateities perspektyvas. Parodoje eksponuojami Lietuvos centriniame valstybės archyve saugomi rašytiniai dokumentai ir fotografijos, atspindinčios Lietuvos bibliotekų darbą nuo Centralinio valstybės knygyno 1919 m. įkūrimo, taip pat dokumentai, žymintys bibliotekų veiklą Lietuvos okupacijų metais.

Ekspoziciją sudaro tarpukario Lietuvos bibliotekų veiklą reglamentavę teisės aktai bei kiti veiklos  dokumentai – Centralinio valstybės knygyno steigimo įsakymas (1919 m.), Knygynų įstatymas (1935 m.), Valstybinių viešųjų bibliotekų įstatymas (1936 m.), kiti Švietimo ministerijos aktai, bibliotekų aplinkraščiai, susirašinėjimo su institucijomis bibliotekų veiklos klausimais dokumentai, vidaus darbo tvarkos aprašai. Centralinio valstybės knygyno (1936 m. pavadinto Centraline valstybės biblioteka) raidą ir bendrus bibliotekų tinklo kūrimosi bruožus išryškinančią ekspoziciją pratęsia atskirų Lietuvos regionų miestų ir miestelių bibliotekų dokumentai. Parodą iliustruoja ir fotografijos, kuriose užfiksuotos bibliotekos, jų vadovai bei skaitytojai.

Maloniai kviečiame aplankyti parodą.

Nuotraukos: Arūno Kazakevičiaus

Irena Žalytė, Skaitmeninių dokumentų skyrius

Kviečiame Jus liepos 25 d. (pirmadienį), 18 val. į Gedimino Pranckūno fotografijų parodos „Valandos. Katedra” atidarymą, kuris vyks Marijos ir Jurgio Šlapelių muziejaus galerijoje (Pilies g. 40, Vilnius).

Paroda vyks iki rugpjūčio 7 d.

Gedimino Pranckūno fotografijų ciklas „Valandos. Katedra.“ (2014–2015 m.)

Klasikinėse juodai baltose fotografijose užfiksuotos Vilniaus arkikatedros bazilikos interjero detalės – kolonos ir jų cokoliai. Pasikartojantys motyvai, fotografuoti įvairiu dienos ir metų laiku, atskleidžia paprastų elementų įvairovę, kartu atspindi autoriaus nuotaikas bei kintantį požiūrį į fotografuojamus objektus.

Anot menotyrininkės Monikos Krikštopaitytės: „Fotografiniai plotai svyruojantys nuo vaizdo į abstrakciją ir atgal tampa minčių, jausmų ir vidinių pokalbių plotais. Erdvė įgyja apčiuopiamą kūną su įbrėžimais ir randais, tuo pat metu nesustingsta, o tvyro. Detalė atveria visumą, kaip ir būdinga įtaigiam vaizdui.”

llb.lt

Lietuvos liaudies buities muziejaus miestelyje liepos 30 d. 14 val. bus atidaroma ilgai laukta paroda „Vakarų Polesės vestuvės“, atvežta iš Baltarusijos valstybinio liaudies architektūros ir buities muziejaus. Parodoje pristatomi Baltarusijos valstybinio liaudies architektūros ir buities muziejaus fondų daiktai: šventiniai tautiniai kostiumai, muzikos instrumentai, nuotraukos bei namų apyvokos daiktai, kurie papasakos Baltarusijos Vakarų Polesės vestuvių istoriją.

            Baltarusijos valstybinis liaudies architektūros ir buities muziejus – vienintelis Baltarusijoje muziejus po atviru dangumi, dar kitaip vadinamas muziejumi-skansenu. Lyginant su analogiškais muziejais visame pasaulyje, Baltarusijos skansenas įkurtas gana neseniai – 1976 m. Muziejuje yra sukaupta 30 kolekcijų, kurias sudaro 24 000 muziejaus eksponatų. Pagrindinė muziejaus fondo dalis – ilgus metus trukusių ekspedicijų į įvairius Baltarusijos regionus rezultatas. Tai tradiciniai darbo įrankiai, žemės ūkio transporto priemonės, namų apyvokos daiktai, tautiniai kostiumai, tautodailės kūriniai, knygos, dokumentai ir pan.

            Šiandien Baltarusijos valstybinio liaudies architektūros ir buities muziejaus ekspozicija pristatoma trijuose ekspoziciniuose sektoriuose: „Centrinė Baltarusija“, „Paežerė“ ir „Padneprė“. Jie supažindina su istoriniais ir etnografiniais Baltarusijos regionais. Muziejaus sektorius sudaro daugiau kaip 25 XVIII a. – ХХ a. pirmosios pusės liaudies architektūros paminklai. Vakarų Polesės regionas kaip ekspozicinis sektorius kol kas nėra pristatytas Baltarusijos valstybiniame liaudies architektūros ir buities muziejuje. Bet muziejaus fonduose yra saugoma labai daug šio regiono daiktų, įgytų 1980-90-ųjų metų ekspozicijose.

            Paroda „Vakarų Polesės vestuvės“ apima nuotraukų parodą „Ekspedicijų į Vakarų Polesę fotoeskizai“ bei autentiškus daiktus iš Baltarusijos valstybinio liaudies architektūros ir buities muziejaus drabužių, avalynės, galvos apdangalų, audinių, muzikos instrumentų kolekcijų. Kai kuriuos daiktus muziejus eksponuoja pirmą kartą.

Vakarų Polesė – savitas regionas Baltarusijos, Lenkijos ir Ukrainos teritorijoje. Baltarusijoje šis regionas driekiasi per Pripetės ir Vakarų Bugo upių baseinų teritoriją ir užima didžiąją Bresto srities dalį. Polesė yra unikali: būtent jos teritorijose iki šių dienų yra išlikusi įvairiapusė senovės kultūra: tautosaka, tradicijos ir papročiai, menai ir amatai.

Nuotraukų paroda „Ekspedicijų į Vakarų Polesę fotoeskizai“ supažindina su šio regiono kaimo kraštovaizdžiais, pastatų interjerais, gyventojų apranga. Nuotraukos buvo padarytos devintajame dešimtmetyje daugybės ekspedicijų į Bresto srities Pinsko, Drohičino, Stolino, Kobrino rajonus metu.

            Antrojoje parodos dalyje galima susipažinti su pagrindiniais Vakarų Polesės vestuvių elementais. Vestuvės prasidėdavo apeigomis nuotakos namuose (piršlybos, užgertuvės, jaunosios pasodinimas ant duonkubilio, pasiruošimo šeštadienis, pyragų kepimo apeigos), pasiekdavo savo kulminaciją (vestuvinis stalas ir sutuoktuvės) ir baigdavosi ritualais jaunikio namuose (jaunųjų sutiktuvės, nuotakos kraičio audinių demonstravimas, „antklodės nuėmimo“ apeigos). Šioje parodos dalyje ypatinga vieta yra skirta unikaliems šventiniams tautiniams kostiumams – ХІХ a. pabaigos ir ХХ a. vidurio Vakarų Polesės „strojams“.

            Vestuvių apeigos – vienos seniausių, lyriškiausių, gražiausių baltarusių apeigų. O senovinius linkėjimus jauniesiems galima panaudoti ir šių dienų vestuvėse:

- Kad nuotaka būtų bagota ir priekyje kuprota!

- Kad būtų tiek dukrelių, kiek namuose lentelių, o sūnelių – kiek namuose šakelių!

Paroda veiks iki spalio 26 d. 

Sofija Romerytė (Sophie Romer)

Liepos 1 d. Marijos ir Jurgio Šlapelių namuose-muziejuje, Vilniuje, atidaryta pirmoji asmeninė jaunos menininkės (g. 1995), Lietuvos ir JAV pilietės, garsios Romerių giminės palikuonės Sofijos Romerytės (Sophie Romer) paroda. Šiais metais Sofija baigia dailės ir chemijos studijas Lankasterio universitete. Nors dailininkė kuria ir paveikslus, bet parodoje šį kartą eksponuojami objektai- skulptūrėlės – vos penki kameriški, minimalistiniai kūriniai iš dervų, kristalų, gintaro. Tai refleksijos apie atmintį, apie kūrybos autentiškumą ir plagijavimą, apie natūralumą ir dirbtinumą, apie meilę ir vartotojiškumą (tą rodo ir darbų pavadinimai: „Pasaulis kišenėje“ (2014), „Meilė ir būtinybė“ (2015), „Plagijavimas“ (2015), „Šventovės“ (2016)). Parodos atidarymo proga kalbiname autorę.

Jūs esate žymios Romerių giminės palikuonė. Ką Jums tai reiškia?

Tiesiogine prasme buvimas Romerių giminės palikuone suteikė galimybę eksponuoti savo darbus. Mano mama ir Šlapelių muziejaus direktorė Jolanta Paškevičienė surengė šią parodą. Kalbant ne taip tiesiogiai, mano mama dažnai kalbėjo apie Romerių giminės paveldą, kas sustiprino mano sąmoningumą ir atsakomybę. Aš didžiavausi tai žinodama ir tai mane motyvavo sunkiai dirbti.

Ar jaučiate tarpusavio ryšį su savo prosenele – dailininke Sofija Romeriene?

Žinoma. Mano mama mane pavadino Sofija – prosenelės vardu – neatsitiktinai – mes visuose namuose turime Sofijos Dembovskytės-Romerienės eskizų, estampų ir paveikslų. Mano mama pasakojo daugybę istorijų apie prosenelę ir aš paveldėjau jos žiedą. Kai aš augau ir kūriau savo meną, mano mama kartais juokdavosi ir sakydavo: „Tu – tokia gera dailininkė dėl to, kad esi Sofijos proanūkė!“ Aš visada žavėjausi jos menu. Mane truputį liūdino, kad visas mano didelis darbas, kurį aš skyriau savo piešiniams, buvo priskirta Sofijos genams, bet suprantu, kad mano mama juokavo, norėdama priminti, kokia laiminga dabar būtų Sofija, žinodama, kad ir aš turiu tą pačią aistrą.

Parodos afišoje – Romerių
herbas

Prašau, papasakokite daugiau apie savo Mamą ir jos įtaką Jums.

Mano mama Marisha Helena Romer visada mane palaikė – ir finansiškai, ir emociškai. Ji į mano svajones žvelgė rimtai, nesvarbu, kokios nerealistinės ir sunkiai pasiekiamos jos atrodė. Mes turime daug panašumų ne tik genetiškai, bet ir kalbant apie gyvenimo patirtį. Jos tėtis buvo lietuvis, o mama – amerikietė. Aš ir mano mama, mes abi, turėjome tėčius, kurie nekalbėjo ta pačia gimtąja kalba kaip mes, bet mes abi gimėme sudėtingose ir skirtingose šeimų aplinkose. Mano mama patyrė daug iššūkių, kaip ir aš, bet ji visada galėjo mane palaikyti. Ji gyveno keliose šalyse nuo jaunystės. Ir turi daug patirties keliaudama, keisdama gyvenimo vietą. O aš pati didžiuojuosi būdama JAV ir Lietuvos pilietė. Ji išmokė mane pažinti kitas kultūras ir geriau pažinti savąją per sąsajas su savo kultūra ir kitų perspektyvų supratimą. Ji suteikė pasitikėjimo savimi nuo jaunumės ir paskatino mane būti nepriklausoma.

Parodos atidarymo dalyviai su Sofija Romeryte (dešinėje)

Kas įkvėpė Jus surengti šią parodą? Prašau, papasakokite daugiau apie jos koncepciją. Aš matau kai kurias praeities (kaip gintaro) reminiscencijas, kai kuriuos postmodernaus žaidimo elementus.

Mano šeima privertė mane patikėti, kad galiu surengti asmeninę parodą, nepaisydama savo amžiaus. Parodos pavadinimas yra „Fazė“. Fazė kinta, kai kinta cheminė būsena: kieta į skystą, skysta į dujinę. Pasitelkus šią metaforą, Romerių giminė yra kaip cheminis elementas, praėjęs tokią kaitą. Aš esu Romer (Romerytė), bet mano darbai fiziškai turi kitokias ypatybes nei Sofijos Dembovskytės-Romerienės, Alfredo Romerio ir kitų Romerių giminės dailininkų. Tai pirmoji mano asmeninė paroda, kurioje eksponuoju darbus, sukurtus Lankasterio universitete. Taip pat aš pasitelkiu chemijos tematiką, reflektuodama cheminius procesus, kuriuos pasitelkiau savo darbuose (kristalus, dervas), parodydama savo susidomėjimą mokslu. Aš studijuoju dailę ir chemiją. Savo darbe „Šventovės“ naudoju gintarą kaip ilgaamžiškumo, atminties išsaugojimo simbolį.

„Šventovės“ (2016)

Prašau, papasakokite apie savo dailės studijas ir kūrybą. Jūs tapote, kuriate skulptūras. Kuri dailės šaka Jums artimiausia?

Aš visada domėjausi daile, bet niekada nemaniau, kad tai tinkama karjera man, kol neįstojau į Rod Ailendo dizaino mokyklą. Ten šešių savaičių trukmės vasaros kursuose mokiausi piešimo ir dizaino pagrindų, dailės istorijos. Pagrindinis dalykas buvo iliustracija. Vėliau pradėjau vaizduojamųjų menų studijas Lankasterio universitete, Jungtinėje Karalystėje. Buvo gana sunku pradėti mąstyti kaip vizualiųjų menų atstovei, nes buvau įpratusi mąstyti kaip iliustratorė. Kuriant iliustracijas visada svarbu matyti galutinį, išbaigtą darbą, o kuriant vaizduojamuosius menus svarbiausia yra koncepcija ar priemonė, be jokio konkretaus plano, koks turi būti galutinis rezultatas. Šioje parodoje pats iliustratyviausias darbas „Meilė ir būtinybė“ [vaizduojami saldainiai ir prezervatyvai, kalbantys apie šiuolaikinei kultūrai būdingą malonumų kultą – O. G.], o mažiausiai iliustratyvus – „Šventovės“ [šiame darbe iš gintaro išlietos miniatiūrinės žvakutės, vėžlio figūrėlė – O. G.]. Beje, visai neseniai susidomėjau performansais. Viename jų, kurį surengė dailininkė Holly Gardner, net teko sudalyvauti. Manau, kad mano kūryba neapsiribos statiškomis skulptūromis, o taps dinamiška, interaktyvi.

Dėkojame už pokalbį.

Kalbėjosi Ona GAIDAMAVIČIŪTĖ
Nuotr. iš Sofijos Romerytės asmeninio arch.

Irma GŪŽIENĖ, Lietuvos švietimo istorijos muziejaus komunkacijos koordonatorė

         Plakatas – dekoratyvus didelio formato taikomosios grafikos kūrinys su tekstu ir vaizdu. Tai vienas iš anksčiausiai naudotų reklamos būdų. Šią funkciją plakatas perėmė iš afišos – renginio ar įvykio reklaminio skelbimo, kabinto viešojoje vietoje. Agitaciniais, reklaminiais, informaciniais bei mokymo tikslais išleisti plakatai jau XIX a. pab. buvo svarbi vizualios komunikacijos priemonė.

         Plakato raida glaudžiai susijusi su spaudos, litografijos galimybėmis. Litografija – plokščiaspaudės grafikos technika, kurios pagrindas yra litografinis akmuo (kalkakmenis), išrasta 1798 m. vokiečių rašytojo ir aktoriaus Alois Senefelder (1771–1834). Ši technika buvo per brangi masinei plakatų gamybai. 1866 m. prancūzų tapytojas Jules Cheret (1836–1933) panaudojo „trijų akmenų litografijos procesą“ (tris akmenis – raudoną, geltoną ir mėlyną) ir sukūrė spalvotą plakatą.

         J.Cheret ištobulintos spalvotos litografijos metodą nebrangiems spalvotiems plakatams kurti pradėjo naudoti ir kiti prancūzų dailininkai. Jie darbus eksponavo tiesiog gatvėje. Netrukus dėl plakatų gausos Paryžiaus gatvės tapo tikromis meno galerijomis,  dar vadinamomis „vargšų paveikslų galerijomis“ dėl galimybės plakatus pamatyti ir neturtingųjų luomo atstovams.

         XIX a. pab. plakatas tapo galinga, ekonomiška reklamos priemone ir tikra meno forma. Iki 1890 m. plakato menas paplito ir kitose Europos valstybėse.

         Įvairių šalių plakatai – savitas šalies kultūrinio gyvenimo atspindys. Prancūzijoje plakatais viliodavo užeiti į kavines ar kabaretus, Italijoje viešindavo operą ir madą, Ispanijoje suburdavo minią į festivalius ar bulių kautynes, Vokietijoje reklamuodavo žurnalus ir prekybines muges, Britanijoje ir Amerikoje – literatūrinius žurnalus, dviračius, cirką.

         Vizualiai ryškus, lengvai perskaitomas ir suprantamas plakatas patraukdavo praeivių dėmesį, formuodavo politinį požiūrį, viliodavo apsilankyti renginiuose, padrąsindavo įsigyti prekę ar paslaugą, taip pat ir mokydavo.

         XIX a. plakatai paplito švietimo procese kaip įtaigi ir informatyvi vaizdinė mokymo priemonė. Patraukli iliustracinė medžiaga skirta biologijos, anatomijos, botanikos, zoologijos, geografijos, fizikos, literatūros, istorijos, pasaulio pažinimo pamokoms paįvairinti, vadovėlių turiniui papildyti.

         Lietuvos švietimo istorijos muziejuje saugomi gausūs originalių XX a. pr. vaizdinių mokymo priemonių – plakatų rinkiniai. Vokietijoje, Austrijoje ir Čekijoje išleisti plakatai spausdinti litografijos bei ofseto būdu išsiskiria tiek mokslinio turinio nuoseklumu, tiek vaizdine raiška.

         Parodoje „Istorijų įvairovė plakatuose“ eksponuojami lenkų kilmės klasikinės filologijos specialisto Stefan Cybulski (1858–1937) parengti helenistinės civilizacijos sociokultūrinius procesus atspindintys, graikų ir romėnų gyvenseną, finansus, laivybą, kultūrą liudijantys plakatai. Šios mokymo priemonės, skirtos gimnazijų ir akademinių istorijos studijų moksleiviams, buvo labai populiarios Centrinės ir Rytų Europos mokyklose. Plakatai išleisti pačioje XIX a. pab. – XX a. pr. „Hermann Springer“ litografijos spaustuvėje Leipcige, Vokietijoje. Kita eksponuojamų plakatų dalis – vaizdinės mokymo priemonės skirtos pasauliui pažinti. Tai austrų kūrėjo Emil Orlik (1870–1932) ir vokiečių dailininko Hugo Kempter (1855–?) Dresdene  „C. C. Meinhold&Söhne“ spaustuvėje išleistos spalvingos ir nuotaikingos XIX a. vokiečių tradicinės gyvensenos vaizdų litografijos.

         Plakatų –  vaizdinių mokymo priemonių parodų ciklą tęsime. Kitose parodose supažindinsime lankytojus su gamtos ir humanitarinius mokslus reprezentuojančiais plakatais.

         Paroda veiks 2016m. rugpjūčio 2 d. – rugsėjo 2 d. Parodos uždarymo metu (rugsėjo 2 d.) vyks edukacinė programa, kurioje įvairaus amžiaus dalyviai , kuruojami patyrusio dizainerio ir edukatoriaus turės galimybę patys sukurti plakatą.

         Lietuvos švietimo istorijos muziejus išleido parodos „Istorijų įvairovė plakatuose“   katalogą.

         Parodą parengė Gabija Mackevičiūtė ir Rasa Vaikutytė, apipavidalino Raminta Ardzevičienė.

Kviečiame Jus rugsėjo 5 d. (pirmadienį), 18 val. į Gedemino Antano Spūdžio grafikos darbų parodos atidarymą, kuris vyks Marijos ir Jurgio Šlapelių muziejaus galerijoje (Pilies g. 40, Vilnius).
Parodoje bus eksponuojami pastaraisiais metais sukurti medžio raižiniai. Paroda vyks iki rugsėjo 25 d.

Karolis IV – Šv. Romos imperijos imperatorius (1316–1378), kuriam valdant Praha tapo Šventosios Romos imperijos politinio, ūkinio, kultūrinio gyvenimo centru. Šiemet minime 700-ąsias jo gimimo metines. Ta proga Trakų Salos pilyje pirmadienį, rugsėjo 12 d., buvo atidaryta paroda, siekiant pagerbti šį iškilų, vieną žymiausių vėlyvųjų viduramžių Vid. Europos valdovų. Parodos atidarymas prasidėjo Trakų meno mokyklos auklėtinių Rūtos Ridikauskaitės ir Justinos Masiukaitės (mok. Ieva Tijūnelienė) Franz Anton Hoffmeister duetu, kurios savo atliekama muzika gražiai įvedė į anų laikų atmosferą. Trakų istorijos muziejaus direktorius Virgilijus Poviliūnas pasidžiaugė parodos atidarymu ir susirinkusiesiems pabrėžė Karolio IV svarbą Lietuvos istorijoje – Šv. Romos imperijos imperatorius siūlė Lietuvos didiesiems kunigaikščiams Algirdui ir Kęstučiui krikštytis, bet dėl jų keliamų sąlygų krikštas neįvyko. Čekijos respublikos ambasadorius Lietuvoje Bohumil Mazánek džiaugėsi, kad Karolio IV palikimą galima eksponuoti, būtent, Trakų Salos pilyje, nes tai yra istorinė vieta, susijusi su abiejų valstybių istorija. Karolis IV dar svarbesnis Čekijos istorijai ir sostinei Prahai – be šio valdovo šiandieninė Praha nebūtų tokia, kokia yra dabar: nebūtų nei garsiojo Karolio IV tilto, nei Karolio universiteto.

Mūsų istorijoje Karoliui IV nėra skiriama tiek daug dėmesio, žmonės mažai žino apie jį, todėl Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų Kultūros ir dailės istorijos grupės administratorius-vyresnysis muziejininkas Eimantas Gudas pristatė Karolio IV gyvenimo ir valdymo aspektus. Kaip teigia istorikas, tuo laikotarpiu viduramžių visuomenėje vyravo požiūris, kad imperatorius turėjo būti tik vienas, o kiti valdovai simboliškai turėjo jam nusileisti. Ne veltui savo laiškuose, raštuose Karolis IV tituluodavosi pasaulio valdovu. Lietuvos valdovai norėdami palaikyti ryšius su Europos civilizacija negalėjo apsieiti be Romos Popiežiaus ir be šv. Romos imperijos imperatoriaus.

Aptariamuoju laikotarpiu didelis dėmesys buvo skiriamas genealogijai. Karolis IV giminiavosi su garsiausiomis tuo meto dinastijomis: Liuksemburgiečių, Habsburgų, Lenkijos Piastų, Anglijos Normandiečių, Bizantijos Angelidų ir kt.  Lietuviško kraujo tiesiogiai jis neturėjo, tačiau kai kurie jo tolimi pusbroliai buvo giminaičiai. Pavyzdžiui, kai Karolio IV sūnus Zigmantas Liuksemburgietis rašydavo laiškus Jogailai, Vytautui, jis vadindavo juos giminaičiais. Istorikas Eimantas Gudas teigė, kad viename Vytauto Didžiojo laiške Zigmantui Liuksemburgiečiui radęs, kaip Vytautas jį vadina „brangiausiuoju mūsų dėduliu“.

„Karolis IV buvo tikrai neeilinė asmenybė ir apie jį be perstojo galima kalbėti keletą parų be pertraukos“, – juokavo Eimantas Gudas.  Visi norintys tuo įsitikinti gali apsilankyti Trakų Salos pilyje veikiančioje parodoje iki rugsėjo 30 d., kurioje 15 informacinių stendų pristato Karolio IV gyvenimą, darbus, valdymą bei jo keturias žmonas: Blanšą Valua, Oną Bavarę, Oną iš Švidnicos, Elžbietą iš Pamario.

Jolanta ZAKAREVIČIŪTĖ

Andriaus Valužio nuotr.