Madų žurnalas. Allgemeine Moden-Zeitung : 1844, Leipzig. LMAVB

2016 m. spalio 5 d. Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių ir Vilniaus universiteto bibliotekos pirmą kartą savo lankytojams pristatys jungtinę parodą intriguojančiu pavadinimu „Iš buduaro į medžioklę“.

Pagrindinis parodą „Iš buduaro į medžioklę“ vienijantis tikslas – parodyti moterų ir vyrų gyvenimą nuo senųjų amžių. Jį visapusiškai atskleis abiejų bibliotekų saugyklose saugomi istoriniai rankraščiai bei XV–XIX a. spausdinti dokumentai. Paroda bus eksponuojama dalimis – VU biblioteka pristatys „buduaro“ temą, LMA Vrublevskių biblioteka atskleis „medžioklės“ dalį.

Parodos atidarymas vyks 16 val. VU bibliotekoje (Universiteto g. 3). Renginyje kalbės VU bibliotekos direktorė Irena Krivienė, LMA Vrublevskių bibliotekos direktorius dr. Sigitas Narbutas. Kita parodos atidarymo dalis – Kulinarinio paveldo vaišės pas Žvirblelį vyks 16.45 val. LMA Vrublevskių bibliotekoje (Žygimantų g. 1). Jos metu parodos rengėjos pristatys vyrų gyvenimą atspindinčią ekspozicijos dalį ir pakvies į kulinarinio paveldo vaišės pas Žvirblelį (lenk. wróbel – žvirblis).

Knyga apie karo meną. Gausiai iliustruota, amžininkų labai vertinta dėl praktinių patarimų. Wallhausen, Johann von (1580–1627). Romanische Kriegskunst, Fr. a/M., 1616. LMAVB

Bibliotekų metams skirtoje parodoje norima atkreipti dėmesį į bibliotekos turtus ir atverti juose užfiksuotus įvairiose istorinėse epochose gyvenusių vyrų ir moterų pasaulius. Koks yra vyro ar moters pasaulis, o gal jų net negalima atskirti, gal be vieno nebūtų ir kito? Abi ekspozicijos sugrupuotos pagal vyrų ir moterų įvairias gyvenimo sritis, jose pristatomi išskirtiniai raštijos paveldo pavyzdžiai, gausiai iliustruoti vaizdine medžiaga.

Bendra abiejų dviejų parodos dalių tema – senieji vyrų ir moterų amatai ir užsiėmimai. Tad į LMAVB parodą atkeliauja įvairių epochų sodininkai, dvasininkai, karžygiai, kalviai, vaistininkai, knygrišiai. Bus eksponuojamos įvairios rankraštinės knygos, privilegijos ir kiti dokumentai, periodiniai leidiniai su nuotaikingomis XX a. pr. reklamomis, pažinčių skelbimais, taip pat senosios XVI–XVIII a. knygos. Išvysime dar neeksponuotų botanikos, karybos, vaistų žinynų, popiežių, karvedžių, amatininkų gyvenimą pristatančių leidinių, spalvingų senųjų knygų įrišų.

Parodą lydinčiame „gyvenimo būdo“ žurnale publikuojami įdomiausi parodos tekstai, iliustracijos, kryžiažodis, kurio atsakymus galima rasti tik aplankius abi ekspozicijas. Sėkmingai išsprendusių kryžiažodį laukia prizai.

LMA Vrublevskių bibliotekoje paroda veiks iki lapkričio 2 d., VU bibliotekoje bus eksponuojama iki 2017 m. gegužės 12 d.

Informaciją rengė LMA Vrublevskių bibliotekos Komunikacijos skyrius

2016 m. spalio 6 d. 17 val. Bažnytinio paveldo muziejuje atidaroma paroda „Piligrimų ženklai. Archeologiniai pamaldumo Marijai įrodymai viduramžių Gdanske“. Maloniai kviečiame į parodos pristatymui skirtą spaudos konferenciją, kuri įvyks 2016 m. spalio 6 d. 12 val. Bažnytinio paveldo muziejuje (Šv. Mykolo g. 9). Konferencijoje dalyvaus parodos kuratorės Beata Ceynowa ir Ewa Trawicka (Gdansko archeologijos muziejaus direktorė).

Parodoje bus pirmą kartą pristatyti Gdansko archeologijos muziejuje saugomi radiniai, susiję su Švč. Mergelės Marijos gerbimu viduramžių Europoje. 200 parodos eksponatų pasiekė mūsų dienas iš XIV–XVI a., kai Gdanskas tapo vienu iš svarbiausių piligrimystės centrų. Paroda siekiama pristatyti piligrimystės reiškinį, kurio ištakos siekia dar antikos laikus, atskleisti viduramžių Europos visuomenės pamaldumo šventiesiems specifiką ir pasaulio suvokimo bruožus. Piligrimystė, ilga ir pavojinga kelionė – dėkingumo Dievui ar noro atsiteisti už padarytas nuodėmes išraiška. Tai vienas iš raktų, galinčių padėti pažinti viduramžių žmogaus pasaulėžiūrą ir apmąstyti dabartinės Europos tapatybės pagrindus.

Pagrindinė parodos eksponatų grupė – piligrimų ženkleliai. Tai nedideli suvenyrai, kuriuos piligrimai segėdavo ant viršutinių drabužių ar įsisegdavo į kepurės kraštą parodydami, kokią šventovę aplankė keliaudami. Parodoje eksponuojami retenybėmis laikomi ženkleliai, vaizduojantys scenas, susijusias su konkrečių šventviečių legendomis, pavyzdžiui, Einzydelno (Šveicarijoje) bažnyčios pašventinimą ar stebuklingosios Marijos statulos iškėlimą iš kanalo ženklelyje iš Amersforto. Gdansko archeologijos muziejaus piligriminių ženklelių kolekcija yra viena didžiausių Europoje. Parodoje taip pat pristatomi įvairūs suvenyrai, kasdienių daiktų fragmentai, monetos ir kiti su piligrimyste susiję radiniai, atkuriantys keliautojų kasdienybę, pasakojantys apie jų pamaldumą. Marijos inicialais ir atvaizdais puošti kokliai, indai, stalo įrankiai atspindi maldingumu persmelktą viduramžių žmogaus pasaulėjautą. Parodos akcentas – XVI a. molinė puodžių pagaminta Marijos statulėlė, visai paprasta, bet menanti nesantaikos tarp krikščionių laikus, rasta išniekinta, nudaužta galva įmesta į atmatų duobę.

Archeologinių radinių ekspoziciją papildo rekonstruoti piligrimo drabužiai, filmas, pristatantis pagrindinius piligrimystės centrus, bei 15 iliustruotų stendų, kuriuose pateikiamas vaizdingas pasakojimas. Bažnytinio paveldo muziejuje numatyta surengti tris vakarus, skirtus atskleisti įvairius piligrimystės aspektus, priartinti parodos temą prie Lietuvos istorijos ir šiuolaikinio pasaulio konteksto. Spalio 27 d., lapkričio 8 d. ir gruodžio 6 d. 17 val. muziejaus lankytojai galės išgirsti pranešimus, kuriuos skaitys Vytauto Didžiojo universiteto Katalikų teologijos fakulteto dekanas dr. Benas Ulevičius, Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto lektorė dr. Loreta Skurvydaitė, docentas dr. Liudas Jovaiša, doktorantė Milda Kvizikevičiūtė, Vilniaus piligrimų centro vadovė Inesa Čaikauskienė, Bažnytinio paveldo muziejaus darbuotoja Ugnė Kraulaidytė.

Paroda Bažnytinio paveldo muziejuje veiks iki 2017 m. sausio 7 d.

Parodos kuratorės: Beata Ceynowa, Ewa Trawicka, Rita Pauliukevičiūtė

Organizatoriai: Bažnytinio paveldo muziejus, Gdansko archeologijos muziejus

Rėmėjai: Vilniaus arkivyskupija, Lietuvos kultūros taryba

Lietuvos centriniame valstybės archyve sukaupta daug rašytinių ir fotodokumentų, iliustruojančių tarpukario Lietuvos aviacijos pirmuosius žingsnius bei reikšmingus jos etapus. Atrinkus svarbiausius dokumentus, surengta paroda „Tarpukario Lietuvos aviacija“, kurią lankytojai gali apžiūrėti Rašytinių dokumentų skaitykloje (O. Milašiaus g. 21, Vilnius).

Pirmieji Lietuvos aviacijos žingsniai gimė kartu su Vyriausybės siekiu kurti savarankišką krašto apsaugą. 1918 m. lapkričio 23 d. paskelbtas pirmas įsakymas Lietuvos kariuomenei. 1919 m. sausio 30 d. pradėta formuoti inžinerijos kuopa, kurios sudėtyje buvo Aviacijos būrys. Jo vadu paskirtas K. Fugalevičius. Kovo 12 d. būrys buvo perorganizuotas į kuopą, kuri tapo savarankiška Aviacijos dalimi. Ši data laikoma Lietuvos karinės aviacijos įkūrimo diena.

Aktyvią veiklą karo aviacija pradėjo jau pirmosiomis jos formavimo dienomis. Nuo kovo 3 d. į frontą skraidė vokiečių karo aviacijos lakūnai ir jų apmokyti Lietuvos aviatoriai. Dideliu postūmiu šioje srityje tapo 1919 m. kovo 12 d. įkurta Karo aviacijos mokykla. Ją  baigusi pirmoji ir vienintelė lakūnų laida daug prisidėjo prie karo aviacijos organizavimo.

Aviacijos dalies lėktuvų priežiūra rūpinosi Aviacijos parkas (nuo 1932 m. – Technikos skyrius), kurį sudarė dirbtuvės, sandėliai, fotolaboratorija ir specialistų kuopa. Didžiausias krūvis teko aviacijos dirbtuvėms – jose buvo iš dalių surenkami ir remontuojami lėktuvai, gaminami propeleriai. Ilgainiui įgiję patirties ir reikiamą kvalifikaciją, mechanikai pradėjo patys užsiimti lėktuvų gamyba.

Prie Lietuvos aviacijos tikslų įgyvendinimo šalies viduje ir už jos ribų nemaža dalimi prisidėjo ir 1927 m. įkurtas Lietuvos aeroklubas. Šio klubo veikla žymi civilinės aviacijos pradžią Lietuvoje. Aeroklubas ruošė lakūnus, steigė oreivystės mokyklas ir stotis, prisidėjo prie priešlėktuvinės apsaugos įstatymų formavimo, oro susisiekimo inspekcijos bei oro susisiekimo linijos Kaunas–Palanga kūrimo. Lietuvos lėktuvai 1930–1940 m. skraidė ir į Rygą, gabendami keleivius ir oro paštą. Viena iš Lietuvos aeroklubo veiklos sričių buvo ir oro sporto propagavimas.

Parodos „Tarpukario Lietuvos aviacija“ ekspoziciją sudaro Lietuvos karinės ir civilinės aviacijos raidą reglamentavę teisės aktai, brėžiniai, lėktuvų modelių nuotraukos, kiti veiklos dokumentai. Karo aviacijos kūrimąsi iliustruoja jos vadų ir karininkų portretai, Aviacijos dalies vado 1919 m. kovo 12 d. įsakymas, kuriuo Aviacijos dalis atskiriama nuo Inžinerijos bataliono, raportas dėl aviacijos karių uniformos, Aerodromų įstatymo projektas, Aviacijos dalies etatų sąrašas bei kiti dokumentai. Karo aviacijos mokyklos veiklą nušviečia jos statutas, programa ir užsiėmimų tvarkaraštis, reikalavimai stojantiesiems. Eskadrilių formavimo įsakymai žymi šių reikšmingų karinių junginių struktūrą ir raidą. Techninę Aviacijos dalies bazę atspindi Aviacijos dirbtuvių aprašymas, veiklos apyskaita, lėktuvų „Lituanica II“, „Dobi-I“ „Albatros B. II“ „Ansaldo A. 120“, įvairių ANBO serijų modelių fotonuotraukos ir brėžiniai, Klaipėdos, Šiaulių, Kėdainių oro uostų planai. Lietuvos civilinės aviacijos raidą liudija Oro susisiekimo įstatymo, Lietuvos valstybės viešųjų aerodromų tinklo projektai, Susisiekimo ministro raštas dėl 1938 m. pradėjusios veikti civilinės aviacijos pirmosios oro linijos Kaunas–Klaipėda. Lietuvos aeroklubo veiklą apibūdina Krašto apsaugos ministerijos ir Lietuvos aeroklubo raštai dėl priešlėktuvinės apsaugos, raštas, kuriuo Prezidentas A. Smetona skelbiamas Klubo garbės pirmininku, kiti dokumentai. Ekspozicijos dalį sudaro ir S. Dariaus, S. Girėno, A. Gustaičio, R. Marcinkaus, F. Vaitkaus bei kitų iškilių asmenybių indėlį į Lietuvos aviaciją atspindintys dokumentai.

Maloniai kviečiame aplankyti parodą.

Vokiečių dvimotoris bombonešis „Friedrichshafen G. III a Nr. 236“. Sovietų Rusijai priklausęs lėktuvas buvo pašautas virš Kauno ir konfiskuotas 1920 m. kovo 10 d. Ant lėktuvo priekio piešinys – Vytis. 1920 m. LCVA, P-03951.	Komisijos Karo aviacijos uniformai svarstyti pirmininko A. Gustaičio 1934 m. kovo 2 d. raportas Karo aviacijos viršininkui dėl kariuomenės uniformos projekto. LCVA, F. 384, ap. 2, b. 893, l. 4.
Pirmasis Lietuvos oro susisiekimo lėktuvas „Percival Q 6“. 1938 m. I. Girčio nuotrauka. LCVA, P-00218.	Lėktuvas ANBO-IV Nr. 52. [1938 m.]. LCVA, P-03937.
Kėdainių aerodromo planas. 1926 m. balandžio mėn. LCVA, F.384, ap.2, b.441, l.30.	Aviacijos viršininko 1926 m. balandžio 24 d. raportas Vyriausiojo štabo viršininkui dėl Čekoslovakijos lakūnų vizito Kauno aerodrome. LCVA, F.384, ap.2, b.441, l.25.

Ona GAIDAMAVIČIŪTĖ, Vilnius

Vilniuje, „Akademijos“ galerijoje, rugsėjo 12–26 d. veikė grafikės Saulės Kisarauskienės tapybos darbų paroda rudenišku pavadinimu „Toliau tik vėjas…“. Dailininkė, padedama kuratorių Vaidilutės Brazauskaitės ir savo dukters Aistės, parodai atrinko įvairių laikotarpių aliejinę tapybą. Eksponuojama kelių dešimtmečių tapyba, pavieniai ir priklausantys keliems ciklams darbai.
Kuo paroda išskirtinė? Pirmiausia – geometrinėmis abstrakcijomis, minimalizmo stilistika, muzikalumu. Minimalistinę stilistiką pabrėžia ir kai kurių paveikslų pavadinimai iš skaičių ar raidžių.
Paveikslų erdvę formuoja įvairiaspalvės plokštumos ir kaligrafiškos juodos linijos. Atsiveria egzistencinės potekstės, plačios interpretacijos galimybės.
Išskirtinis ir ciklas „C“, kurį kuria trikampės plokštumos. Pilkatonę paveikslo „C- I“ (1998) erdvę formuoja ir dramatizmo suteikia raudonas puantilistinis trikampis, šalia jo – balta juosta, lyg suteikianti pusiausvyros. Matomi potėpiai, kurie suteikia paveikslų erdvei gyvumo.
Paveikslai „ C-V“ (1998) ir „C-VI“ (1998) išsiskiria meditatyvumu, kurį sukuria mėlynos trikampės plokštumos. VI ciklo paveiksle trikampė gelsvai melsva plokštuma sukuria ramaus užutėkio, ramybės salos vaizdinį, primindamas M. K. Čiurlionio darbą „Ramybė“.

O paveikslas „Nr. 14“ (1996) paženklintas įtampos, dramatizmo, kurį sukuria kampu pasviręs juodatonis stačiakampis apatinėje jo dalyje. Virš jo – lyg vilties ženklas – geltonos spalvos juosta, o virš jos – juodi brūkšniai.
Vieno iš paveikslo „Toliau tik vėjas“ erdvę formuoja juodos pabiros figūros, primenančios iškarpas iš popieriaus, o paveikslo apačioje – padriki brūkšniai. Šios netvarkingai išdėstytos figūros sukuria judėjimo įspūdį. Tai – lyg vėjo šuorai.
Kitame taip pat pavadintame paveiksle (2012) jo erdvę formuoja kelių spalvų plokštumos, juoda ir pilka, primenančios žemę, kalvą, taip pat virš jų kylanti šviesiai rusva, o dar aukščiau – ochros rusvumo plokštumos.

Dinamiškumu išsiskiria ciklas „Lietus“. II ciklo paveiksle (1984) – beveik visą paveikslo erdvę užimančią žaliatonę plokštumą papildo keli juodi, raides primenantys štrichai, taip pat balti dygsniai, nelyg lietaus lašai.
VI ciklo drobėje (1984) – kaligrafiškas juodų štrichų žaismas pilkatonių, baltatonių įvairiakrypčių potėpių formuojamoje erdvėje. Taip sukuriame dinamiška atmosfera.
VII rudatonis ciklo paveikslas išsiskiria ypatinga ekspresija, rusvai juosvą plokštumą pagyvina juodų štrichų, primenančių rašmenis, žaismas. Šis darbas išsiskiria ir paslaptingumu, galima įžvelgti baltą figūrą.
Paveikslo „Judėjimas VI“ centre – kaligrafiškas juodas ženklas, rašmuo, virš jo dešinėje pusėje – pilka erdvė, o kairėje – gelsva. Tai nelyg gyvenimiško kelio trajektorija.
Šioje parodoje eksponuojamai darbai išsiskiria įvairove, ir koloristine, ir kompozicine. Pasak parodos rengėjų, „Menininkė stengėsi ir stengiasi kuo labiau išgryninti formą, struktūrą, liniją, pačiai spalvai suteikiant simbolinį, meditatyvinį, metafizinį charakterį ir skambesį.“ Kai kurie paveikslai muzikalumu, pastelinėmis spalvomis primena M. K. Čiurlionio darbus.

Vieni darbai ekspresyvesni, kiti meditatyvesni. Per abstrakčias kompozicijas perteikiamos egzistencinės potekstės, pusiausvyra tarp gyvenimo dinamiškumo ir statiškumo, tarp ramybės ir judėjimo.

Bibliotekininko ir kraštiečio Vytauto A. Gocento tapybos darbų rinkinys, pavadintas „Peizažas: Klaipėda, Šilutė, Rusnė. 2012–2016“, sudarytas iš autoriaus apžvalginės ir keturių tarptautinių tapybos plenerų, vykusių 2012–2016 m. Rusnėje, o taip pat Klaipėdoje bei Šilutėje etiudų.
Autorius, dirbantis Lietuvos nacionalinėje M. Mažvydo bibliotekos Informacijos išteklių departamento Bibliotekos fondo plėtros skyriaus vadovu, savo žinias, energiją atidavė ne tik bibliotekininkystei, bet ir Mažąjai Lietuvai. Jis – Lietuvininkų bendrijos “Mažoji Lietuva” valdybos narys ir Vilniaus skyriaus vadovas, Mažosios Lietuvos reikalų tarybos kolegijos narys, Mažosios Lietuvos etninės kultūros globos tarybos narys ir kita. Visi jo gyvenimo takai vėl ir vėl grįžta į Mažąją Lietuvą – jai skirti ir eilėraščiai, ir straipsniai, rašoma atsiminimų knyga.
Klaipėda – autoriaus gimtasis miestas. Uostamiesčiui ir dedikuota dauguma jo darbų. Juose matome siaurą senamiesčio gatvelę, arti vienas prie kito prigludusius namus, pajuntame dvelkiančią senovę, kurią paryškina dabar jau nesutinkamas tose gatvelėse vežimas. Tai ir Klaipėdos baltasis švyturys, visu grožiu iškilęs, šviečiantis, rodantis kelią žvejams. Grakštumu dvelkia jachtos, prisimenamos regatos.
Nesvetimi jo teptukui ir žvejai, ramybe, jaukumu alsuojantis žvejų kaimelis Luja (dab. Karaliaučiaus kraštas). Nepamirštamos ir burinės valtys, kurių stiebuose puikuojasi vėtrungės. Beveik visuose jo darbuose tai, kas būdinga Klaipėdos kraštui: vanduo, marios, žuvys, ramus marių ar kanalo krantas, kantrūs meškeriotojai.
V. Gocentas yra dalyvavęs tautodailės parodose Klaipėdoje, Vilniuje, Šilutėje, Rusnėje, Juodkrantėje, Karalaučiuje, Kogalyme (Rusijos Federacija, Sibiras), surengė ir keletą asmeninių parodų.
Autorius tikisi parodos žiūrovų dėmesio ir iš anksto dėkoja, linki malonių įspūdžių keliaujant nuostabiomis Klaipėdos krašto vietovėmis.

Parodos anotacijai
panaudotas juodkrantiškės
Aldonos Balsevičienės tekstas

Spalio 17 d., pirmadienį, 18 val.  buvusio  dominikonų vienuolyno koplyčioje (Kęstučio g. 4 ) vyks atnaujintos Sakralinio meno ekspozicijos atidarymas ir  tapytojo Giedriaus Kazimierėno paveikslo Nukryžiavimas pristatymas. Renginį organizuoja Trakų istorijos muziejus.

„Trakų pusiasalio pilies ir dominikonų vienuolyno architektūrinis kompleksas muziejui perduotas 1986 metais, -  pasakoja Trakų istorijos muziejaus direktorius Virgilijus Poviliūnas. – Pastatai buvo apgailėtinoje būklėje. 2004 metais restauravus koplyčią, joje įrengėme Sakralinio meno ekspoziciją. 2012 metais, įsisavinus  Europos Sąjungos lėšas, ji buvo išplėsta – išnaudotos po koplyčia esančios naujos erdvės. Dabar čia  eksponuojami liturginiai reikmenys, bažnytinių procesijų atributai, šventųjų skulptūros, atkurtas vienuolyno buities fragmentas. Šiais metais parodą vėl atnaujinome, ją papuošė įspūdingas tapytojo Giedriaus Kazimierėno darbas Nukryžiavimas.“

“Nukryžiavimas – viena sudėtingiausių  temų, reikalaujanti iš dailininko maksimalių jėgų, nepaprastos atsakomybės ir didžiulės rizikos, – mintimis dalinasi profesorius Giedrius Kazimierėnas. – Šio motyvo negalima sukompromituoti laikinos konjunktūros, paviršutininiškos mados, primityvaus mąstymo komercijos, išorinių efektų kategorijomis. Nukryžiavimo tema mums reikšminga ne vien teologine prasme, bet ir daugybe universalių filosofinių, bendražmogiškų reikšmių. Tai tarsi pasaulio žmogiškosios egzistencijos būties verdiktas – Vardan ko? Motyvas reikalauja ne tik dailininko, bet ir žiūrovo sudėtingo dvasinio darbo, susimąstymo, savianalizės – tikros, skausmingos. Gyvename kritiniu laikotarpiu – Europos civilizacijos dvasinės krizės laikotarpiu.Tarsi negrįžtamai prarandame kažką dvasiniai esminio. Įdomu, ar XXI amžiaus žmogui, žiūrovui Nukryžiavimo tema dar ką nors reiškia, ar dar gali jaudinti, raginti susimąstymą? ”

Giedrius Kazimierėnas  gimė 1948 m. vasario 13 d. Švenčionių raj. Teberiškės kaime.

1966 m. baigė Švenčionių vidurinę mokyklą, 1972 m. – Vilnius dailės institutą (dabartinę Vilniaus dailės akademiją).  Nuo 1988 metų ten ir dirba: 1988-1995 m. Vilnius dailės akademijos dailės pedagogikos katedros vedėjo pareigose, nuo  1991 metų – docentas, nuo 2007 metų – profesorius. 2002-2003 m. buvo LR Kultūros ministerijos viceministru. Šiuo metu dėsto tapybą Vilniaus dailės akademijos architektūros ir interjero katedrų studentams.

Pastaruosius dešimt metų tapytojas Giedrius Kazimierėnas gilinasi į Lietuvos istoriją, nutapyta virš dešimt stambaus formato kompozicijų. Autorius renkasi istorinius motyvus, kurie ne tik lėmė valstybės likimą, bet ir netikėtai skleidžiasi atsikartojančiomis paralelėmis jau esamajame laike, šiuolaikinio žmogaus situacijose.

Informaciją apie muziejaus ekspozicijas ir darbo laiką rasite: www.trakaimuziejus.lt

Dėl papildomos informacijos prašome kreiptis:

Brigita Balčytienė,

Trakų istorijos muziejaus Ryšių su visuomene

ir edukacijos skyriaus vedėja

Ona GAIDAMAVIČIŪTĖ, Vilnius, www.voruta.lt

2016 m. spalio 19 d., trečiadienį, 17.30 val. Vinco Krėvės-Mickevičiaus memorialiniame muziejuje (Tauro g. 10-1, Vilnius) įvyko fotomenininko Vytauto Daraškevičiaus fotografijų parodos „Saulės ratu. Lietuvių kalendorinių švenčių tradicijos“ atidarymas (beje, ši paroda kiek anksčiau veikė ir Tamošaičių galerijoje „Židinys“, ir Lietuvos fotomenininkų sąjungos „Prospekto“ galerijoje).

Spalio 19-oji svarbi dviem sukaktimis: Vinco Krėvės-Mickevičiaus 134-osioms gimimo metinėmis ir Azerbaidžano Respublikos Nepriklausomybės paskelbimo 25-osiomis metinėmis.

Parodos autorius Vytautas Daraškevičius pristatė lankytojams šioje parodoje eksponuojamas nuotraukas, skirtas Rasoms, Žolinėms, Rudens lygiadieniui ir Vėlinėms. Šias šventes reprezentuojančios nuotraukos – didesnio formato. Apačioje jų – ir mažesnės nuotraukos, skirtos kitoms kalendorinėms šventėms. Svarbus judesys, saulės, taip pat apeiginė šviesos, ugnies simbolika, vienybės, darnos su gamta pajauta.

Kaip teigia etnokosmolologas, interneto tinklalapio „Alkas“ vyr. redaktorius Jonas Vaiškūnas, „Ilgametė V. Daraškevičiaus kaip etnokultūrinio sąjūdžio dalyvio patirtis leido jam į šventę pažvelgti iš vidaus, panirti į patį jos dvasios sūkurį. Šie V. Daraškevičiaus šviesovaizdžiai jau peržengė paprasto dokumentinės ir netgi meninės fotografijos slenkstį ir įžengė į savotišką sakralinės fotografijos prieangį…“

Pats V. Daraškevičius prisipažįsta: „Aš Rasos šventėse dalyvauju ir jas fotografuoju nuo 1970-ųjų metų. Pirmoji šventė Kernavėje iškart mane „pagavo“ savo mistine nuotaika, galimybe pačiam pasijusti dalyviu.“ Ciklas apie Rasas ir dar  keturi  kalendorinių švenčių ciklai buvo eksponuoti ir nominuoti pasauliniame folkloro fotografijos konkurse „Humanity Photo Awards“, kas dveji metai rengiamame  Kinijoje.

Fotomenininkas taip pat parodė fotografijas, įamžinusias jo keliones po Azerbaidžaną (dabartinį ir sovietinį). Pasirodo, kad V. Daraškevičius karo tarnybą 1971–1973 m. atliko Azerbaidžane, šią šalį vėl teko aplankyti 2015 ir 2016 metais. Parodos autorius užsiminė, kad ta baltiškų kalendorinių švenčių tema  būtų labai svarbu išleisti ir fotoalbumą. Tik, kaip  visada, viskas priklauso nuo finansavimo…

V. Daraškevičiaus kūrybą pristatė etnologas Stanislovas Kavaliauskas. Jis teigė, kad V. Daraškevičius jau kelis dešimtmečius populiarina lietuvių etninę kultūrą, savo fotografijomis atskleidžia etnografinių švenčių savitumą, dalyvauja ansamblyje „Sadauja“. Fotomenininkas surengė per 150 parodų visuose žemynuose, išskyrus Australiją ir Afriką. S. Kavaliauskas vylėsi, kad Daraškevičiaus kūryba bus pelnytai įvertinta: gaus B. Buračo ar J. Basanavičiaus premiją.

Muziejaus direktorius Vladas Turčinavičius pristatė V. Krėvės-Mickevičiaus gyvenimo ir veiklą, akcentavo jo indėlį plėtojant diplomatinius ryšius su Azerbaidžanu. 1917 m. kaip eserų partijos atstovas V. Krėvė-Mickevičius buvo išrinktas į Baku miesto tarybą. Susikūrus Azerbaidžano Demokratinei Respublikai, Krėvė tapo Baku tarybos sekretoriumi, o 1919 m. paskirtas į Lietuvos Respublikos konsulu Azerbaidžane.

Renginyje dalyvavo Azerbaidžano Respublikos ambasados Lietuvos Respublikoje ambasadorius p. Hasan Mammadzada, pasidžiaugęs V. Krėvės-Mickevičiaus indėliu populiarinant Azerbaidžano kultūrą, taip pat V. Daraškevičiaus fotografijomis.

Renginį praturtino ilgesingos kanklininkės Mildos Morkūnaitės atliekamos dainos.

Svečiai, pranešėjai buvo apdovanoti naujausia V. Krėvės knyga „Pagunda“, o visi renginio dalyviai pavaišinti V. Daraškevičiaus sodo obuoliais ir obuolių sultimis.

Vinco Krėvės-Mickevičiaus 134-osioms gimimo metinėms paminėti surengta paroda muziejuje veiks iki lapkričio 30 dienos.

Minint Marijos Kuraitytės-Varnienės (1886–1982) 130-ąsias gimimo metines Lietuvos švietimo istorijos muziejus kviečia į parodą „Kelias į vaiko širdį. Marijai Varnienei-Kuraitytei – 130“.

Pedagogės Marijos Montessori (1870–1952) pasekėja, jos ugdymo metodo pradininkė Lietuvoje M. Varnienė atkakliai dirbo ne tik taikydama šį metodą pačios įkurtame darželyje “Vaikų nameliai” Kaune 1928 m., bet ir populiarino jį, organizuodama M. Montessori metodo mokymo priemonių parodas, vedė kursus darželių vedėjoms.

Ištikimi ir nepamainomi M. Varnienės talkininkai buvo jos vyras dailininkas Adomas Varnas ir idėjų bendramintė Domicelė Petrutytė. D. Petrutytė populiarino M. Montessori metodą skaitydama paskaitėles per radiją, o A. Varnas – versdamas iš italų ir prancūzų kalbų M. Montessori straipsnius, kurie buvo spausdinami žurnaluose „Naujoji Romuva“, „Židinys“ ir kt.

Antrojo pasaulinio karo metu šita entuziastų trijulė pasitraukė į Vakarus ir tęsė pradėtus darbus – atkūrė prarastas montesorines priemones ir atidarė vaikų namelius išeivijoje (Vokietijoje, JAV).

M. Varnienė – pirmoji Lietuvos montesorininkė puikiai suvokė šio metodo svarbą. Augančio žmogaus gyvenimui būtina tinkamai paruošta, graži, vaiko poreikius atitinkanti saugi aplinka, kurioje jis turi daugiau galimybių ugdyti savarankiškumą, kur nėra baudžiama ir reikalaujama. Drausmė atsiranda iš malonaus darbo, o suaugusiojo uždavinys yra antraeilis – būti išmintingu vaiko padėjėju. Naudodamas specialiai paruoštas priemones, vaikas auklėja pats save pagal įgimtas galimybes ir temperamentą, taip tapdamas savo individualios asmenybės kūrėju.

Parodoje eksponuojamos senosios Lietuvos švietimo istorijos muziejaus fonduose saugomos originalios pedagogės D. Petrutytės iš Čikagos parvežtos ir muziejui padovanotos montesorinės ugdymo priemonės.

Parodoje pristatome M. Montessori ugdymo metodą, jo puoselėtojus Lietuvoje. Įvairaus amžiaus lankytojus kviečiame praktiškai išmėginti šį metodą interaktyvioje edukacinėje erdvėje – pasitikrinti pastabumo, skaičiavimo, skaitymo gebėjimus, kitaip matyti, liesti, pajusti mus supantį pasaulį.

Projektą „Kelias į vaiko širdį. Marijai Varnienei-Kuraitytei – 130″ parėmė Lietuvos kultūros taryba ir VšĮ Kauno Montessori pradinė mokykla.

Parodos atidarymas įvyks 2016 m. gruodžio 8 d., ketvirtadienį 15 val. Paroda veiks iki 2017 m. liepos 08 d.

Maloniai laukiame Jūsų Lietuvos švietimo istorijos muziejuje (Vytauto pr. 52, Kaunas).

Irma GŪŽIENĖ,

Lietuvos švietimo istorijos muziejaus komunikacijos koordinatorė

„Rupunionys“ (fragmentas)

Įspūdžiai iš Laimos Tubelytės-Kriukelienės istorinių paveikslų parodos atidarymo

Ona GAIDAMAVIČIŪTĖ, Vilnius

2016 m. gruodžio 14 d. Vilniaus įgulos karininkų ramovėje atidaryta Laimos Tubelytės-Kriukelienės istorinių paveikslų paroda „Lietuvos istorijos fragmentai drobėse“, skirta Lietuvos Valstybės atkūrimo šimtmečiui.

Parodoje eksponuojamos naujam akad. Eugenijaus Jovaišos rengiamam leidiniui „Aisčiai. Radiniai“ sukurtos Laimos Tubelytės-Kriukelienės iliustracijos-paveikslai (dailininkė juos tapė apie vienerius metus. Beveik  visi šioje parodoje pristatomi dailininkės kūriniai Vilniaus įgulos karininkų ramovėje eksponuojami jau antrą kartą (pati pirmoji paroda čia vyko nuo 2013 m. nuo lapkričio vidurio  iki 2014 m. balandžio mėn.)

O pirmą kartą parodoje, dailininkės žodžiais, eksponuojami šie paveikslai „Oršos mūšis“ (pats naujausiais), taip pat „Barboros Lietuva“, „Lietuvos krikštas“, „Barbora Radvilaitė su motina Barbora Kola“.

Parodos pristatymą vedė  Gaudentas Aukštikalnis, Vilniaus įgulos karininkų ramovės viršininko pavaduotojas, laikinai einantis viršininko pareigas. Vakarą pradėjo smuiku griežęs Andrius Pleškūnas, Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro orkestro narys–altininkas. Ir vėliau jis pagyvino renginių muzikiniais intarpais, viena iš dainų – „Siuntė mane močiutė vandenėlio“.

Dalyvavo daug garbių svečių, tarp jų – akad. Eugenijus Jovaiša, prof. Romualdas Grigas, istorikas Tomas Baranauskas, buvęs Krašto apsaugos ministras Juozas Olekas.

Dailininkės talentą įvertino ir istorikai, ir menininkai, ir valdžios atstovai

Juozas Oleka išskyrė Laimos Tubelytės-Kriukelienės talentą. Dailininkės ranka, pasak. J. Olekos, pavedžiota E. Jovaišos, perteikia istorinį tikslingumą, užfiksuotus istorinius momentus. Jis akcentavo, kad E. Jovaišos monografija „Aisčiai“, kurią (II ir III dalis, – O. G. past.) iliustravo dailininkė, – veikalas, kuris yra svarbus ir jaunajai kartai, ir visiems Lietuvos istorija besidomintiems.

Toliau kalbėjo akad. Eug. Jovaiša, dabar LR Seimo narys, teigęs, kad visa medžiaga, kuri pateikta trijuose „Aisčių“ tomuose – ištyrinėta, išjausta. Akademikas parodoje eksponuoja du – romantinį ir mokslinį Lietuvos istorijos aprašymo – variantus. E. Jovaiša taip pat papasakojo, kaip jis susipažinęs su „Aisčių“ iliustracijų autore L. Tubelyte-Kriukeliene. Pasirodo, kad prieš kelis metus akademikas sulaukęs dailininkės skambučio, kai ji pati pasisiūlė iliustruoti jo veikalus, taip ir prasidėjo jų kūrybinis bendradarbiavimas. Dabar kuria naują knygą. Akademikas teigė, kad dailininkė turi itin įdėmiai studijuoti istorinius veikalus. Pvz., L. Tubelytė-Kriukelienė, tapydama paveikslą „Oršos mūšis“, perskaitė itin daug istorinės literatūros. Pasak E. Jovaišos, istorinių veikalų iliustracijos yra vertingos tada, kai profesionalus istorikas iš jų gali identifikuoti konkrečias istorines detales ir realijas. Akademikas teigė, kad paveikslas „Žalgirio mūšis“ kiek silpniau nei „Oršos mūšis“ perteikia istoriškumą (nors, T. Baranausko pastebėjimu, istorinės detalės, pvz., skirtingų kovojusių pusių vėliavos, yra autentiškos), bet „žavi nuostabia spalvų vienove, užburia nuotaika“.

Dailininkė Laima Tubelytė-Kriukelienė su Juozu Oleku ir prof. Eugenijumi Jovaiša (viduryje)

Akademikas akcentavo, kad pirmas sukurtas paveikslas buvo „Raudonėnai“ antrajam „Aisčių“ tomui. Pastarasis tomas, kiekvienas atskiras skyrius skirtas atskirų kapinynų aprašymams. E. Jovaišos žodžiais, gyvenimas yra toks dabar, ir koks buvo prieš tūkstantį metų „ir meilė, ir troškulys“. O dailininkė L. Tubelytė-Kriukelienė kuria tyrą, gražų, pilnakraujį to istorinio gyvenimo paveikslą. Taip pat E. Jovaiša teigė, kad parodoje eksponuotas paveikslas „Aisčių pakerėta“ – tarsi pačios dailininkės suromantintas autoportretas (šiame paveiksle L. Tubelytė-Kriukelienė vaizduoja Žaną d’Ark).

Tomas Baranauskas kalbėjo, kad dailininkės L. Tubelytės-Kriukelienės darbai – dovana akad. E. Jovaišai, nes kartais istorikas be dailininko yra bejėgis atkurti praeitį. T. Baranauskas akcentavo, kad kiekvienas dailininkas turi savo individualų stilių, dėmesingumas detalėms – L. Tubelytės-Kriukelienės išskirtinis bruožas. Istorikas akcentavo, kad apskritai yra sudėtinga piešti batalines scenas, reikia drąsos pavaizduoti visą mūšio vaizdą. T. Baranauskas teigė, kad dailininkė dabar kuria „Oršos mūšio“ tęsinį. Baigdamas T. Baranauskas palinkėjo dailininkei sukurti daug istorinių paveikslų.

Parodos pristatyme dalyvavo ir dailininkas tapytojas Aloyzas Stasiulevičius, dailininkų grupės „Individualistai“ narys (beje, ši dailininkų grupė jungia apie 60 menininkų). Pasirodo, ir pati dalininkė yra šios grupės narė. A. Stasiulevičius akcentavo, kad istorija – interpretacijos objektas (priminė, kaip buvo pasipiktinę lenkai, kai buvo eksponuojamas J. Mateikos paveikslas „Žalgirio mūšis“). Dailininkas teigė, kad istorinių paveikslų tapymas labai svarbus, gaila, kad šie paveikslai dabar nėra populiarūs ir negauna paramos. Taip pat dailininkas akcentavo, kad kultūra, menas – mūsų tapatybės dalis. A. Stasiulevičius įvertino didvyrišką dailininkės Laimos darbą. Jis taip pat akcentavo, kad grupė „Individualistai“ ruošiasi parodai, skirtai Lietuvos Valstybės atkūrimo šimtmečiui, kurioje dalyvaus ir parodos autorė.

Vėliau kalbėjo prof. Romualdas Grigas. Profesorius akcentavo daug metų kalbąs apie tautos namus. Būtent karininkų ramovė – tautos namai. Prof. R. Grigą nustebino parodos dvasia. Jis teigė, kad nedaug dailininkų kūrybos kelią paskira istorinei tapybai. R. Grigas konstatavo, kad jo propaguojama tautotyra – bandymas įsijausti į protėvių dvasią. Profesorius pabrėžė, kad būtent dar Herodoto minėta baltų civilizacija grindžiama dvasinės kultūros principais.

Jis teigia, kad svarbu realizuoti istoriją. Ir kiekvienas mūsų turi būti tautokūros, o ne tautogriovos pozicijoje.

Toliau kalbėjo dailininkas Aleksandras Vozbinas, Karininkų ramovei padovanojęs darbą „Salaspilio mūšis“. Šį gestą dailininką pristatė kaip pilietinę poziciją ir teigė, kad ši pozicija dabar yra ne mažiau svarbi nei anksčiau.

Kelis žodžius tarė ir „Individualistų“ grupės pirmininkas Algimantas Kliauga, akcentavęs gyvybingos kūrybos tradicijos svarbą.

Edmundas Pupinis, LR Seimo narys, akcentavo istorinių parodų svarbą, grįžimą prie istorijos. Jis prisiminė, kad dail. L. Tubelytę-Kriukelienę jis prisimena iš Žalgirio 600 m. jubiliejui skirtos parodos 2010 metais.

Kalbėjo ir istorinių romanų autorius Jonas Užurka. Jis akcentavo, kad dailininkė L. Tubelytė-Kriukelienė iš nebūties kelia istoriją į viešumą. Rašytojas pasidžiaugė, kad istorikai – Eug. Jovaiša, T. Baranauskas – suteikia daug peno menininkams, taip pat ir rašytojams. J. Užurka taip pat pabrėžė, kad dailininkės darbai – nacionalinė vertybė.

Svarbu, kad pasveikino ir kraštiečiai – kupiškėnai (autorė kilusi nuo Skapiškio, Kupiškio raj.) ir kupiškėnų klubo atstovė Filomena Marčiulionienė.

Vėliau poetas Jonas Ivoška perskaitė fragmentus iš savo sakmės apie Žalgirio mūšį.

Dailininkė padėkojo visiems kalbėjusiems ir pakvietė artimesniam pabendravimui prie vaišių stalo.

Kūryba – duoklė Lietuvai

Paklausta, kada nutapė pirmąjį istorinį paveikslą, dailininkė L. Tubelytė-Kriukelienė pasakė, kad tai buvo maždaug prieš 10 metų. Nors nebuvo labai paprasta nutapyti, kadangi turėjo ieškoti nemažai informacijos, tačiau kūrinys gimė. Tai buvo paveikslas „LDK I Statuto  priėmimas“. „Pasigavo mane istorija ir nebepaleido“, – teigia L. Tubelytė-Kriukelienė. Dailininkė liudija, kad tapydama paveikslus lietuvybės tema, ji lyg atiduoda duoklę Lietuvai.  „Kiekvienas iš mūsų vienaip ar kitaip savo darbais prisidedame prie tapatybės išsaugojimo. Aš – ne išimtis.  Todėl ši paroda turėtų suintriguoti tuos žmones, kuriems įdomi Lietuvos istorija. O Lietuvos istorija išties labai įdomi, todėl ji mane pavergė. Tikiuosi, kad dailės kūriniai šia tema prisideda prie lietuvybės išsaugojimo ir aktualizavimo. Matau prasmę tapyti paveikslus lietuviškomis spalvomis ir vaizdais“, – teigia dailininkė.

Mažesnėje Karininkų ramovės salėje eksponuojamos L. Tubelytės-Kriukelienės iliustracijos naujam akad. Eugenijaus Jovaišos leidiniui „Aisčiai. Radiniai“. Dailininkė teigia, kad bendradarbiauti su akad. E. Jovaiša  pradėjo 2013 metais. Per šiuos metus nutapė pirmąsias 10 iliustracijų ant drobės. Jos bus publikuotos  vėliau, negu planuota. 2014 m. ji nupiešė 6 iliustracijas E. Jovaišos monografijai „Aisčiai. Raida“. Šioje monografijoje panaudota nemažai ir kitų dailininkų sukurtų iliustracijų. 2015 m. nupiešė (spalvoti pieštukai, popierius) iliustracijas III „Aisčių“ daliai – „Aisčiai. Lietuvių ir Lietuvos pradžia“. Tačiau prie pačios pirmos monografijos „Aisčiai. Kilmė“ savo kūryba neprisidėjo.

Svarbu paminėti, kad šioje parodoje eksponuojamos „Aisčių“ iliustracijos pasižymi sudėtingomis keliaplanėmis kompozicijomis (paveikslas padalijamas į kelias dalis), norint geriau perteikti vaizduojamų gyvenviečių kasdienybę. Pvz., paveikslo „Krūvandai“ apatinėje dalyje vaizduojami mirę protėviai, virš jų – akmenėliai, dar aukščiau – sėdintys rymantys žmonės, šventiškai pasipuošę. Virš jų – kaimo buities vaizdai, besiganantys žirgai, trobesiai, belapiai medžiai (galbūt tai pavasaris). O pačiame viršuje – dangaus skliautas ir saulė. Eksponuojami ir šie naująją E. Jovaišos knygą iliustruosiantys paveikslai: „Plingailiai“, „Rupunionys“, „Daugalaukis“, „Vėluikiai“, Šaukėnai“, „Lauksvydai“, kt.

Pasirodo, kad ir dabar dailininkė ruošia iliustracijas dar vienam akad. E. Jovaišos leidiniui, koks jo pavadinimas – dar paslaptis. Knygoje bus rašoma apie aisčių gyvenimą. Dailininkė kiek nuogąstauja, kad, E. Jovaišai pradėjus dirbti Seime, iliustracijų kūryba kažkuriam laikui nutrūko ir tikisi, kad neilgam.

 Parodoje eksponuojamas paskutinis dailininkės darbas istorine tema – itin sudėtinga batalinė kompozicija Oršos mūšis“. Parodoje ji pristato pirmąją kūrinio dalį. Antrosios dalies tapyti dar nepradėjo, bet piešinys ant drobės jau ryškėja. Jį pabaigti tikisi vasarą. „Vasarą tapyti man maloniausia. Dažniausiai didelio formato drobes  tapau sodyboje, kuri yra maždaug už 40 km nuo Utenos (Zarasų rajone, Dusetų seniūnijoje). Vasarą dienos ilgesnės, apšvietimas natūralus, na, ir šiaip galima ilgiau skirti laiko kūrybai“, – teigia dailininkė.

 O didžioji L. Tubelytės-Kriukelienės laiko dalis atiduodama pedagoginiam darbui. Ji dirba Utenos kolegijoje dailės dėstytoja. Tad kada bus baigtas „Oršos mūšis“, ji negali pasakyti, galbūt 2017 m. rudenį? Beje, autorė surengė per 30 autorinių parodų.

Svarbu paminėti, kad parodoje eksponuoti paveikslai „Žalgirio mūšis“, „Karalienė Morta“, „Karalius Mindaugas“, taip pat „Kunigaikščių žaidimas – Lietuvos laikas“, „Karaliaus Mindaugo krikštas“ buvo publikuoti fotomenininko ir dailininko Rimanto Dichavičiaus albumo „Laisvės paženklinti“ III tome.

Šviesi Lietuvos praeities vizija

Didžiojoje Karininkų įgulos ramovės salėje eksponuojami istoriniai L. Tubelytės-Kriukelienės paveikslai. Tarp jų – nemažai darbų, skirtų įžymioms LDK moterims: karalienėms, kunigaikštytėms, kunigaikštienėms. Per parodos atidarymą dailininkė neslėpė mėgstanti paveiksluose vaizduoti moteris (o bataliniuose paveiksluose dominuoja vyrai).

Didingumu išsiskiria paveikslai „Karalius Mindaugas“, „Karalienė Morta“. Ypač įsimintini paveikslai, skirti Barborai Radvilaitei „Barbora Radvilaitė“ ir „Barboros Lietuva“. B. Radvilaitė pirmajame paveiksle laiko raudoną juostą, kuri, kaip ir Barboros drabužiai, kitame paveiksle apgaubia erdvų romantizuotą Lietuvos peizažą (pilis, laukus ir klonius). Susidaro įspūdis, tarsi Barbora, jos įsimintina istorija ir dramatiškai nutrūkusi gyvenimo linija simboliškai paveiktų visą Lietuvą. Beje, ir kitas paveikslas – „Barbora Radvilaitė su motina Barbora Kola“ – skirtas Barborai.

Dominuoja figūrinės panoraminės kompozicijos, daug dėmesio skiriama erdvės modeliuotei. Eksponuojama simbolinių kompozicijų: „Kelionė ratu“, „Lietuvos istorijos slenksčiai“. Itin įsimintinas paveikslas „Lietuvos dienoraštis“: knygoje įkomponuotas raudono pilies mūro fragmentas, virš jo – virtinės namų, dar aukštėliau – gyvulėliai, virš jų – modernių pastatų siluetai, dar aukščiau – bažnyčių bokštai ir viską „vainikuojanti“ raudona saulė. Šis į knygą įkomponuotas vaizdas savo forma primena ir degančią žvakę, savotišką atminties simbolį.

Keletas paveikslų skirta krikšto temai: „Lietuvos krikštas“, „Netimero krikštas“. Kai kurie darbai, pvz., „Lietuvos krikštas“, pasteliniais spalvų tonais, sudėtingomis erdvinėmis kompozicijomis, žalčio, aukuro, saulės motyvais primena M. K. Čiurlionio darbus.

„Krūvandai“ (fragmentai)

Dailininkės darbai išsiskiria ypatingu preciziškumu, dėmesiu detalėms (ypač aprangos), taip pat šviesiomis spalvomis. Daug žalios, geltonos – tai yra gyvybės, taip pat šviesos, saulės – spalvų. L. Tubelytės-Kriukelienės kūrybai būdinga romantinė Lietuvos istorijos vizija, kiek primenanti ir K. Šimonio kompozicijas.

Peržvelgus L. Tubelytės-Kriukelienės darbus, ryškėja sakralumo, būties šventumo pajauta, vienybės su gamta, kosmosu idėja.

 Belieka dailininkei L. Tubelytei-Kriukelienei palinkėti kūrybinės sėkmės ir įkvėpimo įamžinant įsimintinas Lietuvos istorijos akimirkas. O parodą visi norintys galės pamatyti iki 2017 m. balandžio 1 dienos.

Autorės nuotr.

Alfredas Girdziušas su šeima ir mons. Vytautu Pranciškumi Rūku Trakų Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčioje, 2007 m.

Praėjusiais metais atsisveikinome su garsiu fotografu, fotomenininku Alfredu Girdziušu (1948–2015). Jis su šeima daugiau kaip dvidešimt metų gyveno Lentvaryje, todėl trakiškiams buvo gerai žinomas, pažįstamas. Juo labiau kad jis buvo iš tų menininkų, kurie aktyviai dalyvaudavo renginiuose, rašė straipsnius. Galima paminėti jo įspūdingą nuotrauką iš 1991 m. sausio 13-osios minėjimo prie Trakų kultūros rūmų. Lentvaryje gyvena jo žmona trakietė Aušra Girdziušienė, lietuvių kalbos mokytoja, dirbanti Lentvario Henriko Senkevičiaus gimnazijoje. Aušra aktyviai reiškiasi spaudoje, rašo „Trakų žemei“, „Vorutai“, yra išleidusi savo mokinių knygeles „Vienos raidės pasakėlės“ ir „Raidė raidę randa“. Dukra Ūla šiemet baigė Vilniaus M. K. Čiurlionio menų mokyklą, sūnus Pijus jau gyvena savarankiškai. Atvykę į jų namus Lentvaryje, į gražiame sode stovintį labai kuklų Aušros Gruzdzevičiūtės-Girdziušienės senelių namelį, pradedame pokalbį.

Kur sutikote Alfredą? Kaip prasidėjo Jūsų pažintis?

Susitikome Trakuose. Sovietmečiu Trakai garsėjo irklavimo sportu, čia dažnai vykdavo varžybos. Man ir mano draugėms, pasipuošusioms tautiniais drabužiais, tekdavo vasarą per varžybas čempionams atnešti medalius, įteikti gėlių. O Alfredas atvažiuodavo tų pačių čempionų fotografuoti. Kartu su irkluotojais jis fotografuodavo ir mus, lietuvaites. Taip prasidėjo pažintis, vėliau pamatėme, kad turime panašių pomėgių, požiūrių į daugelį dalykų.

Gal pasakytumėte ką nors apie Alfredo vaikystę ir mokslo metus? Yra žinoma, kad jis mokėsi Molėtų internatinėje mokykloje.

Jo vaikystė buvo labai sunki, teko patirti ir alkio, ir vargo, nes jis – pokario vaikas. Alfredo tėvas buvo Lietuvos antisovietinio pasipriešinimo dalyvis, partizanas, todėl Alfredo motinai teko ne tik vienai auginti vaikus, bet ir iškęsti tardymus, kankinimus, patyčias. Tėvas žuvo, kai Alfredui nebuvo nė vienerių metukų… Motina liko viena su penkiais mažais vaikais, todėl baigęs pradinę mokyklą jis išvyko mokytis į Molėtų internatinę mokyklą. Internate buvo maisto, šilta lova, tačiau čia niekas nelepino ir neglostė, vaikai patys turėjo atlikti daugumą buities darbų. Paskaityti knygą buvo galima tik naktį po antklode, pasišviečiant prožektoriumi… Galbūt todėl visą savo gyvenimą jis jautė knygoms nuolatinį alkį ir ypatingą pagarbą, kurią, matyt, bus gavęs iš savo mamos.
Tačiau sunkumai užgrūdino, išmokė nepasiduoti ir nesiskųsti, nuo pat vaikystės Alfredas išmoko gyventi savarankiškai, dirbti daugybę darbų, kurie gyvenime labai praverčia – virėjo, siuvėjo, staliaus, baldžiaus, šaltkalvio, mechaniko, santechniko, elektriko… Buvo gabus viskam – net mokykloje jį priėmė iškart į antrą klasę, nes jau mokėjo ir skaityti, ir rašyti, ir skaičiuoti.
Nors tėvo neteko labai anksti, tačiau visuomet laikė jį pavyzdžiu ir tęsė jo žygį, todėl jau mokykliniais metais įvyko pirmieji Alfredo ir sovietinės sistemos „susidūrimai“ – dėl tėvo, žuvusio už Lietuvos laisvę, dėl atplėštos šeimos, dėl kvailų sistemos taisyklių.

O kada, kur ir kaip jis susidomėjo fotografija?

Paauglystėje gavo dovanų pirmąjį fotoaparatą. Iš pradžių fotografuoti buvo smalsu ir įdomu, o vėliau tai tapo sielos dalimi ir kasdiene duona, ir su fotografijos aparatūra Alfredas jau nebesiskyrė nei dieną, nei naktį.

Išvardykite jo kūrybos periodus, tarpsnius. Tai buvo darbas ar pomėgis?

Yra sakoma, kad žmogus turi daryti tai, kas patinka, tuomet jam niekada nereikės dirbti. Alfredo atveju taip ir buvo – fotografija ne tik teikė jam malonumą, bet ir maitino jo šeimą. Kažkokių konkrečių periodų negalėčiau išskirti. Ieškojimai, tobulinimas, vėl bandymai, vėl tobulinimas. Jis fiksavo gyvenimą. O kas yra gyvenimas? Tai žmogus, tai įvykis, gamta, pastatas, detalė, akimirka, nuotaika, emocija… Viskas kartu.

Alfredas buvo pripažintas fotomenininkas. Kaip jis pasiekė šį pripažinimą, kokius kelius nuėjo?

Jis buvo drąsus ir ėjo savo keliu – nieko nemėgdžiojo, niekam nesistengė įtikti, nesigriebdavo „madingų“ temų ar pelningų užsakymų. Kartais dėl svarbaus kadro rizikuodavo savo gyvybe, nebijojo tankų – už Lietuvos laisvės siekių fiksavimą Alfredas apdovanotas Sausio 13-osios medaliu. Niekada nefotografuodavo tų žmonių, kurių „vibracijos“ jam buvo nepriimtinos – įžūlių, pasipūtusių, veidmainių, garbėtroškų ir pan. Niekada nesiekė jokių įvertinimų ar apdovanojimų, netroško garbės, nesigirdavo ir nesinaudojo pažintimis. Viską, ką darė, darė todėl, kad jam tai buvo svarbu ir įdomu. Jo menas sąžiningas. Be to, savo darbams jis kėlė labai aukštus reikalavimus – kartais prie vienos nuotraukos sugaišdavo savaites, daug kadrų nukeliavo į šiukšlių dėžę, nes kažkuo neįtiko… Vienas iš pirmųjų jis pradėjo kurti fotografiką, vėliau pamėgtą daugelio menininkų. Ko gero, tai ir yra pagrindinės pripažinimo sąlygos – būti savimi, būti drąsiam, parodyti kažką nauja, dirbti profesionaliai.
Anais laikais buvo sunku ir sudėtinga įsigyti gerus fotoaparatus, buvo būtina turėti fotolaboratoriją. Prisiminkite, kaip jam visa tai pavyko – pvz., įstoti į Lietuvos fotomenininkų sąjungą?
Gerą fotoaparatą įsigyti iš tiesų nebuvo lengva, ir kainavo jis oi kaip nemažai… Taip pat ir fotojuostos „surydavo“ daug pinigų. Alfredas ieškodavo fotoaparatų Rusijoje, vėliau dirbo įmonėje, prekiaujančioje kokybiška, profesionalia fotografijos įranga ir fotomedžiagomis, tuomet jau galėjo įsigyti tai, ko pageidavo. O fotolaboratoriją, kol dirbo su juostiniu fotoaparatu, kaip ir daugelis kitų, sugebėdavo įsirengti ir vonioje, ir rūsyje.
Į Fotomenininkų sąjungą jam nebuvo sunku įstoti, nes, kaip jau sakiau, jis turėjo savitą stilių, darbai buvo nuoširdūs, įdomūs ir kokybiški.

Fotografijos parodos visada žymi tam tikrus fotografo kūrybinius žingsnius, kūrybinę brandą. Aš prisimenu jo fotografijos parodą, keliavusią po Lietuvą, apie Ūlą…

Ateina laikas, kai supranti, kad tai, kas kasdieniška, kas šalia tavęs – iš tikrųjų yra labai svarbu, kai pamatai grožį ir prasmę paprastume. Paroda apie Ūlą – jo mylimiausia paroda, labai asmeniška, jai ruošėsi daugiau kaip septynerius metus. Tai jo dovana dukrai.

Fotografui be galo svarbu kaupti archyvą. Koks jo fotografijų archyvo likimas, kur jis saugomas?

Archyvą, Alfredo valia, tvarkome, juo rūpinamės aš ir sūnus Pijus. Dalis  archyvo – keliolika tūkstančių kadrų su istoriniais ir politiniais Lietuvos įvykiais – yra saugoma Lietuvos Respublikos Seimo archyve. Dauguma šių kadrų laisvai prieinami visuomenei ir gali būti naudojami faktų įrodymui, pažintiniais ar kitais nekomerciniais tikslais. Alfredas visada norėjo, kad jo darbai būtų žmonėms ne tik gražūs, bet ir naudingi. Laikas eina, daug kas pasimiršta, iškreipiama, o tai, kas užfiksuota kadre, lieka kaip neginčijamas įrodymas – kirviu neiškaposi, kaip jis sakydavo. Parodoms, knygoms ar kitoms publikacijoms Alfredo fotografijas, be abejo, galima naudoti tik su šeimos žinia ir pritarimu.

Regis, nevengdavote keliauti kartu – kur ir kaip? Ar vykdavote fotografuoti su vaikais?

Alfredas labai mėgo keliauti, labai mylėjo Sibirą, Pamyrą, važinėjo po Europą, taip pat daug keliavo ir po Lietuvą. Man ne visada tekdavo vykti kartu. Sūnus taip pat fotografuoja, o dukra labiau mėgo „dirbti“ tėčio fotomodeliu.

Vis dėlto jis mėgo ir rašyti – ne vien eilėraščius, bet ir publicistiką… Dalis jo Alfredo Paliesiaus slapyvardžiu pasirašytų tekstų buvo spausdinti „Vorutoje“.

Paliesiaus slapyvardis buvo jo mylimiausias, nors pasirašinėdavo ir kitais vardais. Paliesius – jo gimtasis kaimas Ignalinos rajone. Alfredas studijavo žurnalistiką, jam visada rūpėjo visuomenės problemos, politiniai klausimai, istoriniai įvykiai. Rūpėjo pakalbinti vyresnio amžiaus žmones, užfiksuoti jų ir savo prisiminimus, išsaugoti tai ateities kartoms. Rašė jis ir apsakymus, humoreskas. Rašymas buvo antroji jo aistra, po fotografijos. Viskam neužteko laiko.

Alfredas išėjo. Kas liko jam išėjus?

Svarbiausias jo palikimas, manyčiau, yra pusę šimtmečio kauptas fotografijos archyvas. Taip pat jo nuotraukų ir tekstų galima rasti daugelyje knygų, žurnalų, laikraščių – taigi jis paliko ir nemažą indėlį į Lietuvos kultūrą.

Alfredas palaidotas Lentvario kapinėse…

Taip, pačiame Lentvario kapinių centre, šalia tremtinių atminimui skirto kryžiaus. Šią vietą, lyg nujausdamas, jis nusifotografavo dar prieš 10 metų. Apie šitą nuotrauką nieko nežinojau ir tik po laidotuvių ją radau… Alfredo kapą puošia labai graži, šviesi granito skulptūra, kurią sukūrė jo bičiulis, žinomas Trakų krašto menininkas Ričardas Žalpys. Jie bendravo kone ketvirtį amžiaus, juos vienijo fotografija, idėjos, jie kartu stovėjo prie barikadų per 1991-ųjų sausio įvykius… Ričardas į šį kūrinį įdėjo nepaprastai daug širdies šilumos. Dabar Alfredo ramybę saugo angelai.

Dėkoju už pokalbį.

Kalbėjosi Juozas VERCINKEVIČIUS

Voruta, Nr. 11 (829), 2016 m. lapkričio 26 d., p. 15.

www.voruta.lt

2017 m. sausio 11 d. (trečiadienį) 16.00 val. Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje (Vilnius, Žygimantų g. 1) atidaroma Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto (BRIAI) darbuotojų  mokslinių darbų paroda „Humanistikos regykla prie Baltijos jūros“, skirta Instituto 25 metų veiklai pažymėti.

Instituto veiklos pirmtakas – 1992 m. sausį Klaipėdos universitete pradėjęs veikti Vakarų Lietuvos ir Prūsijos istorijos centras. Jo tikslas buvo aktualizuoti Klaipėdos miesto ir krašto, Prūsijos (Mažosios) Lietuvos, Rytų Prūsijos, Vakarų Lietuvos, vokiečių-lietuvių  santykių istoriją, kurti skaitmeninį tiriamąjį Klaipėdos krašto ir Žemaitijos archyvą, čia pradėta plėtoti Lietuvoje nauja mokslinių tyrimų sritis – povandeninė archeologija. 2003 m. Istorijos centras reorganizuotas į Baltijos regiono istorijos ir archeologijos institutą. Per 25 metus Instituto veikla tapo žinoma Lietuvoje ir užsienyje. 2015 m. tarptautinė analizės metu Mokslo ir studijų stebėsenos ir analizės centras (MOSTA) institutą įvertino kaip vieną iš lyderių pietinio ir rytinio Baltijos regiono tyrimuose, ypač povandeninės archeologijos srityje. Šiuo metu Institutas yra mokslo ir studijų padalinys, kuriame vykdomos trijų pakopų studijos, o mokslinės programos, aprėpiančios Baltijos rytinio regiono istorijos ir archeologijos tyrimus nuo priešistorės iki naujausių laikų, ir pastarųjų metų projektai orientuoti į tarpdiscipliniškumą.

Tarp Instituto mokslininkų – Nacionalinės mokslo, Jono Basanavičiaus, tarptautinės Imanuelio Kanto premijų laureatai, jų monografijos publikuojamos ne tik Lietuvos, bet ir užsienio leidyklose. Parodoje bus galima susipažinti su per 25 metus sukauptu moksliniu įdirbiu, mokslinio gyvenimo akimirkomis, pastaraisiais metais vykdytų archeologinių tyrimų rezultatais.

Paroda veiks iki 2017 m. vasario 3 d.

Jos eksponavimo metu bus skaitomos Instituto mokslininkų viešos paskaitos. Sausio 18 d. akademikas, prof. habil. dr. Vladas Žulkus skaitys paskaitą “Lietuvos povandeninio jūrinio paveldo tyrinėjimai”, vasario 1 d. doc. dr. Gintautas Zabiela pristatys naujausių Klaipėdos piliavietės tyrimų rezultatus paskaitoje “Klaipėdos miesto pradžios įdomybės: ką byloja senojo Memelburgo radiniai?“. Paskaitos vyks Lietuvos Mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos (Vilnius, Žygimantų g. 1) 15 auditorijoje, pradžia 17.00 val.

Parodos rengėjai:  Lietuvos Mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka ir Klaipėdos universiteto

Baltijos regiono istorijos ir archeologijos institutas

www.voruta.lt

Ieva Simonaitytė gimė 1897 m. sausio 23 d. Vanaguose (Klaipėdos rajonas). Mokėsi savarankiškai. Vertėsi siuvėjos amatu. Dirbo Vanagų lietuvių jaunimo sambūryje „Eglė“, bendradarbiavo „Tilžės keleivyje“, „Lietuvių ceitungoje“, „Rytojuje“, „Klaipėdos krašto žodyje“ ir kt. 1921–1936 m. gyveno Klaipėdoje, kur baigė vakarinius mašinraščio ir stenografijos kursus. Dirbo Lietuvos konsulate, „Ryto“ spaustuvėje korektore, „Prūsų Lietuvių balso“ redakcijoje, Klaipėdos krašto seimelio raštinėje. 1936–1939 m. gydėsi Šveicarijoje. 1941–1963 m. gyveno Kaune, nuo 1963 m. – Vilniuje.

Nuo 1914 m. bendradarbiavo lietuvių periodinėje spaudoje. Parašė romanų „Aukštujų Šimonių likimas“ (1935 m.), „Pavasarių audroj“ (1938 m.), „Vilius Karalius“ (1939 m.), „Be tėvo“ (1941 m.), „Pikčiurnienė“ (1953 m.), autobiografinę trilogiją „… O buvo taip“ (1960 m.), „Ne ta pastogė“ (1962 m.), „Nebaigta knyga“ (1965 m.), apsakymų, apysakų ir kt.

1935 m. už romaną „Aukštujų Šimonių likimas“ paskirta Lietuvos valstybinė literatūros premija.

1967 m. jai suteiktas Lietuvos TSR liaudies rašytojos vardas.

Ieva Simonaitytė mirė 1978 m. rugpjūčio 27 d. Vilniuje. Palaidota Antakalnio kapinėse Vilniuje.

Paroda parengta iš Lietuvos literatūros ir meno archyve Ievos Simonaitytės asmens fonde saugomų dokumentų.

Virtuali paroda.

Paroda atidaroma sausio 12 dieną, 18 val. Marijos ir Jurgio Šlapelių namo-muziejaus galerijoje (Pilies g. 40), Vilnius.

Paroda veikia 2017 sausio 12 –vasario 4 d.

Galerija dirba III–IV 11–17 val., VII 11–16 val.

          Jonas Valatkevičius yra gerai žinomas kaip geras kuratorius (1997–2001 m.), dirbęs Šiuolaikinio meno centre, ir įžvalgių dailės kritikos bei kitokių tekstų autorius. Dabar – reklamos kūrėjas. Paraleliai jis visada kūrė paveikslus, kurie yra nei tapyba, nei piešinys, nei plakatas, bet viskas kartu. Rūšis, žanras, formatas šiuo atveju nėra svarbu.

          Jono kūriniai pirmiausia yra atsakas pasaulio beprotybei. Jie primena pirmykščių žmonių ritualinius veiksmus, kai simboliniais veiksmais kviestas lietus, maldauta keršto ar atleidimo. Vaizdų stilistika bei motyvai verčia pagalvoti apie kokius nors actekus, kurie chaosą bandė suvaldyti kruvinomis aukomis. Paveiksluose Jonas dažnai susitinka su personifikuotu blogiu, bet ne tam, kad panirtų į jį kaip tai daro kenčiantys modernistai, o tam, kad su juo ironiškai šnektelėtų, parodytų jo juokingai „perlenktas“ puses ar tam, kad ignoruotų jį grožio atributais ir programiniais teiginiais.

          Menininko kūryba yra labai privati, bet ne autobiografiška. Tam, kad atskirtų savo viešą asmenį, autorius sukuria alter ego – evl_rabid. Triušio pavidalo personažas „Instagram“ bendravimo tinkle kolekcionuoja miesto grafitus ir pasirašo Jono kūrinius. Kai susitinka pasaulio marazmas su Jono marazmu, sužiba atokvėpio blyksnis. Toks menas padeda išgyventi.

Parodos koordinatorė, menotyrininkė

Monika Krikštopaitytė

www.voruta.lt

2017 m. sausio 18 d. 17 val. LMA Vrublevskių bibliotekoje, Žygimantų g. 1, įvyks akademiko prof. habil. dr. Vlado Žulkaus vieša paskaita Lietuvos povandeninio jūrinio paveldo tyrinėjimai.

Jau 15 metų Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto (BRIAI) archeologai nuosekliai tyrinėja jūros dugną ieškodami ten nuskendusių laivų ir užlietų pakrančių. Tyrimuose naudojami KU laivai ir šiuolaikiniai dugno žvalgymo prietaisai. Labiausiai archeologus domina medinių burlaivių liekanos, tačiau daugiausiai žinoma XX a. karuose žuvusių laivų. Jūros dugne 11–30 m gyliuose yra išlikę senųjų krantų ir prieš 8–11 tūkstantmečių pakrantėse augusių miškų liekanų. Atrasti ir to meto žmonių veiklos pėdsakai. Povandeniniai radiniai yra fotografuojami ir filmuojami, todėl juos pamatyti gali visi.

Lietuva vienintelė iš Baltijos valstybių yra ratifikavusi UNESCO 2001 m. Povandeninio kultūros paveldo apsaugos konvenciją, todėl saugant ir tyrinėjant povandeninį paveldą yra paisoma ne tik Lietuvos įstatymų, bet ir šios Konvencijos reikalavimų. Radiniai jūroje yra reikšmingi ne tik mokslui. Siekiama sukurti povandeninį skanseną ir senovinių laivų liekanas eksponuoti narams mėgėjams prieinamose vietose.

Iki 2017 m. vasario 3 d. LMA Vrublevskių bibliotekoje eksponuojama BRIAI darbuotojų mokslinių darbų paroda Humanistikos regykla prie Baltijos jūros, skirta Instituto 25 metų veiklos jubiliejui pažymėti.

Siuvimo mašinų paroda LLBM gyvenamajame prekybiniame name iš Kauno. Eligijaus Juvencijaus Morkūno nuotrauka

Inga LEVICKAITĖ-VAŠKEVIČIENĖ, www.voruta.lt

Pasaulinis „Singer“ triumfas

Siuvimo mašinos tėvynė – Jungtinės Amerikos Valstijos. 1845 m. JAV išradėjas Elijas Hou (Elias Howe) visuomenei pristatė savo sukurtą siuvimo mašiną, kuri spartumu galėjo pakeisti penkias įgudusias rankomis siuvusias siuvėjas. Po metų jis gavo patentą adatai su kiauryme apačioje. Tačiau jo sukurtų siuvimo mašinų nei Amerikoje, nei Didžiojoje Britanijoje niekas nepirko. Netrukus, 1851 m. verslininkas, išradėjas (ir net aktorius!) Izaokas Meritas Singeris (Issac Merit Singer) užpatentavo pirmą praktišką siuvimo mašiną „Singer“, konstrukcijoje panaudodamas ir E. Hou adatą. Tais pačiais metais jis ir teisininkas Edvardas Klarkas (Edward Clark) Niujorke įkūrė „Singer“ siuvimo mašinų kompaniją, pavadintą „I. M. Singer ir Co“. Dėl ypatingai sėkmingos vadybos ir išmanios reklamos jau 1855 m. „Singer“ tapo didžiausia tarptautine kompanija pasaulyje. 1870 m. buvo sukurtas „Singer“ prekės ženklas – raudona „S“ raidė su siuvančia mergina. 1890 m. jis tapo vienu žinomiausių prekės ženklų. 1899 m. pasaulyje buvo parduota milijonas „Singer“ siuvimo mašinų.

Pirmas „Singer“ siuvimo centras, kuriame rengti siuvimo kursai, buvo atidarytas 1927 m. JAV. Tokia patirtis pritaikyta ir kitose šalyse: visame pasaulyje (taip pat ir tarpukario Lietuvoje) sukurtas agentų, siūlančių išsimokėtinai pirkti siuvimo mašinas, tinklas, organizuoti nemokami „Singer“ siuvimo bei siuvinėjimo kursai. „Singer“ įmonė rūpestingai registravo kiekvieną savo pagamintą mašiną, todėl ir dabar pagal ant korpuse esantį jos serijos numerį galima nustatyti, kokiais metais ir kuriame fabrike ji buvo pagaminta.

Kiti siuvimo mašinų gamintojai

Įkvėpti „Singer“ sėkmės siuvimo mašinas ėmė gaminti ir kiti gamintojai. Dar viena labai garsi amerikietiškoji siuvimo mašinų įmonė –„White“. Nors kokybės prasme joje gamintos siuvimo mašinos (išsiskyrusios dailiu mediniu staliuku su stalčiukais) laikytos antromis po „Singer“, būtent „White“ siuvimo mašina buvo padėta saugoti į ateities kartoms skirtą laiko kapsulę – „Civilizacijų kriptą“ JAV, Ogltorpo (Oglethorpe) universitete.

Nuo XIX a. antros pusės ypač daug siuvimo mašinų gamybos įmonių veikė Vokietijoje. Žymiausios – „Gritzner“, „Seidel ir Naumann“, „Frister ir Rossmann“, „Pfaff“. Siuvamąsias gamino Didžiojoje Britanijoje, Šveicarijoje ir kitose šalyse. Įdomi Sovietų Sąjungos siuvimo mašinų istorija. „Singer“ siuvimo kompanija 1902 m. atidarė fabriką Rusijoje, Podolske. 1918 m. jį nacionalizavo bolševikai. Siuvimo mašinų gamyba buvo nutraukta. Fabrikas pradėjo gaminti metalinius puodus, keptuves, lygintuvus ir tik 1924 m. pasirodė pirmoji sovietų gamybos siuvimo mašina – valstybinė siuvimo mašina „Gosšveimašina“. Tarpukario Lietuvos spaudoje labai reklamuota ir tame pačiame fabrike eksportui į užsienį gaminta siuvimo mašina „Union“, kuria prekiavo „Lietūkis“.

Siuvimo mašinų gamyba dažnai tapdavo postūmiu pakeisti įmonės veiklos rūšį. Dabar garsūs automobilių gamintojai „Pežo“ ir „Opel“ taip pat kažkada gamino siuvimo mašinas. Įmonė „Grimme, Natalis ir Co“ vietoj siuvimo mašinų labai sėkmingai pradėjo gaminti skaičiuotuvus „Brunsviga“, o „Seidel ir Naumann“ – rašomąsias mašinėles „Erika“. Populiarios buvo ir žaislinės siuvimo mašinos.

Siuvėjas ir jo siuvimo mašina

Siuvimo mašina buvo vienas pagrindinių siuvėjo darbo įrankių. Pačios siuvimo mašinos skyrėsi: senesniosios, primityvesnės buvo su rotacinės šaudyklės mechanizmu, dažniausiai vadintu laiveliu, čelnokėliu, naujesnės – su vertikaliu adatos vedžiotuvu. Siuvimo mašinos buvo rankinės arba kojinės. Pradedantis siuvėjas dažnai siuvo rankine. Rankines siuvimo mašinas patobulindavo, pritaisydavo joms kojinę pavarą. Keliaudamas siūti į užsakovo namus, siuvėjas gabendavosi ir savo siuvimo mašiną.

Tarpukario Lietuvoje pačios populiariausios buvo „Singer“ siuvimo mašinos. Jomis prekiauta itin aktyviai, o „Singer“ vardas tapo pačios siuvimo mašinos sinonimu. Siuvėjai jas vadino ir singerskomis, ir singerinėmis. Skyrėsi tik mašinų gamybos metai, jų dydis, nes ne visi siuvėjai iš karto galėjo įsigyti naują mašiną. Amatininkai turėjo ir po kelias siuvimo mašinas. Lietuvoje taip pat buvo paplitę Vokietijos įmonėse gamintos siuvimo mašinos.

Sovietmečiu įsigyti naują siuvimo mašiną buvo jau sudėtingiau, neretai reikėjo pažinčių – blato. Naudotas siuvimo mašinas pirkdavo ir turguose pas perpardavinėtojus, įsigydavo iš kitų siuvėjų. Siuvėjai siūdavo sovietų gamybos „Podolsk“, „Čaika“, suomiškomis „Tikka“, lenkiškomis „Lucznik“ siuvimo mašinomis. Senesnieji amatininkai mielai naudojosi ir laiko patikrintomis tarpukario siuvimo mašinomis.

Siuvimo mašinų rinkinys Lietuvos liaudies buities muziejuje

Lietuvos liaudies buities muziejaus fonduose saugomos 44 įvairių tipų ir gamintojų siuvimo mašinos: nuo rankinių su plokštele siuviniui padėti, pagamintų XIX a. viduryje, iki vėlesnių, kojinių, varomų elektra. Pirmoji „Singer“ įmonėje gaminta siuvimo mašina buvo įgyta 1971 m.

1974 m., atidarius muziejų lankytojams, Tauragnų sodybos gyvenamojo namo pirkaitėje įrengta keliaujančio siuvėjo ekspozicija. Be kitų šio amatininko darbo įrankių čia rodoma rankinė siuvimo mašina „Kayser“.

2015 m. liepos mėnesį muziejaus miestelyje, gyvenamajame prekybiniame name iš Kauno buvo atidaryta siuvimo mašinų paroda. Ji papildė nuolatinę tarpukario Alsėdžių audėjos Justinos Tolutaitės audyklos ir siuvyklos ekspoziciją. Šiais metais jungtinė LLBM ir Kėdainių krašto muziejaus siuvimo mašinų paroda „Nuostabusis XIX a. išradimas arba siuvimo mašinai – 165 metai“ buvo surengta Kėdainiuose, Arnetų name. Siuvimo mašinų rinkinys pristatytas ir muziejaus interneto svetainėje.

www.voruta.lt

2017 metų vasario 2 d. 10 val. Lietuvos parodų ir kongresų centre „Litexpo“ (Laisvės pr. 5, Vilnius) prasideda didžiausia Baltijos šalyse mokymosi, žinių ir karjeros planavimo paroda „Studijos“. Tris dienas truksiančios parodos metu lankytojai galės vienoje vietoje susipažinti su profesiniu mokymu, koleginėmis ir universitetinėmis studijomis, su darbo rinkoje vyraujančiu specialistų poreikiu, bus kviečiami savarankiškai priimti su ateities planavimu susijusius sprendimus.

Šiemet studijų paroda užims tris ekspozicijų sales, kuriose prisistatys daugiau nei 220 Lietuvos mokymo įstaigų, per 60 užsienio aukštųjų mokyklų, įvairios Lietuvos verslo įmonės.

Parodoje taip pat veiks Švietimo ir mokslo ministerijos stendas, kuriame bus teikiama visa informacija apie brandos egzaminus, priėmimo į profesines mokyklas ir aukštąsias mokyklas tvarką, studijų finansavimą ir kt. Čia pat mokiniai galės „pasimatuoti ateitį“, t. y. nusifotografavę specialioje foto būdelėje pamatyti, kaip jie atrodys tapę pasirinktos srities specialistais.

2017 metų parodą „Studijos 2017“ lydės išskirtinė renginių programa. Per tris dienas bus surengta daugiau nei 200 konferencijų, atvirų paskaitų, diskusijų, susitikimų su dėstytojais, karjeros konsultantais, savanoriais, verslumo, lyderystės ugdymo organizacijų atstovais.

Vasario 3 d. 11 val.konferencijų salėje 5.1 vyks Švietimo ir mokslo ministerijos organizuojama konferencija-diskusija „Studijų Lietuvoje aktualijos“, per kurią bus pristatytos pagrindinės 2017 metų studijų naujienos. Diskusijoje dalyvaus švietimo ir mokslo viceministras Giedrius Viliūnas, Lietuvos aukštųjų mokyklų asociacijos bendrajam priėmimui organizuoti prezidentas Pranas Žiliukas, Nacionalinio egzaminų centro direktorė Saulė Vingelienė, Valstybinio studijų fondo direktorius Ernestas Jasaitis, Lietuvos studentų sąjungos prezidentas Paulius Baltokas, Studijų kokybės vertinimo centro direktorė Nora SkaburskienėirMokslo ir studijų stebėsenos ir analizės centro Inovacijų politikos analizės skyriaus vedėjas, vykdantis direktoriaus funkcijas,Ramojus Reimeris. Diskusiją moderuos žurnalistas Ignas Krupavičius.

Parodoje veiks aukštojo mokslo ir verslo ekspozicija „Inovacijų alėja“. Jojelankytojai iš arti pažvelgs įtechnologinius mokslus, patys išbandys įvairias jų galimybes.Ekspozicijojemokiniai susipažins suįvairiomis naujųjų medijų kultūros formomis, meno sąsajomis su informacijos ir komunikacijos technologijomis, žinių ekonomika, naujųjų medijų įtaką įvairiose visuomenės gyvenimo srityse – miesto erdvėse, versle, kultūroje, e-komercijoje.

Parodos erdvėje „Verslas jauniems“lankytojai galės klausytis jaunų ir patyrusių verslininkų bei pramogų pasaulio atstovų pranešimų, susipažinti su sėkmės istorijomis ir pripažinimą lėmusiais jųpasirinkimais. Šioje erdvėje apsilankystarptautinė meno, dizaino ir įdomybių bendruomenė – blogo Bored Panda atstovai, menininkė Jolita Vaitkutė, projektų „Kitokie pasikalbėjimai“ bei „Kvepia kelionėm“ siela Mantas Bertulis, atlikėja Simona Nainė, iliuzionistas Mantas Wizard, WeLove Lithuania įkūrėjas Simonas Rudaminas ir daugelis kitų.

Šių metų parodos tema – „Unikalusis AŠ“, su kuria startuoja ir nauja parodos erdvė. Joje per pavyzdžius ir konkrečias patirtis mokiniai mokysis, kad svarbu daryti tai, kas patinka, kuo tiki, ir kaip tai neša asmeninę naudą bei turi pridėtinę vertę visuomenei. Čia apie netradicinius sprendimus, baimes ir kalbėjimo drąsą, galimybes Lietuvoje ir už jos ribų, savęs atradimą, savanorystę ir kūrybą pasakos žinomi žmonės.

Informaciją apie visus renginius galima rasti parodos interneto svetainėje.

Atsakymus į rūpimus klausimus mokiniai sužinos parodoje tiesiogiai bendraudami dalyvių stenduose, lankydami paskaitas, seminarus, dalyvaudami neformaliuose susitikimuose su mokymo įstaigų ir verslo atstovais, karjeros konsultantais, psichologais, moksleivių ir studentų organizacijų nariais, įkvepiančias sėkmės istorijas sukūrusiais žinomais žmonėmis.

Paroda „Studijos 2017“ veiks vasario 2 d. 10–17 val., vasario 3 d. 10–17 val. ir vasario 4 d. 10–16 val.

www.voruta.lt

Lietuvos švietimo istorijos muziejuje veikia nauja veiksmo, pramoginė – patirtinė ekspozicija „Pasakyta – parašyta“.

            Bendradarbiaujant su kūrybinių industrijų atstovais, konsultantais ši erdvė pritaikyta gyvai edukacinei veiklai. Ekspozicijoje netradiciškai integruoti įdomiausi ir vertingiausi eksponatai, įvairios komunikacijos priemonės, įdiegtos inovatyvios, šiuolaikiškos kūrybinės eksponavimo idėjos, virtualūs žaidimai.

            Šioje ekspozicijoje pristatomos kelios komunikacinių ryšių tarp žmonių, bendruomenių, sociumų rūšys (viena jų – raštas). Čia galima pažinti senuosius bendravimo būdus ir priemones, tebevartojamas komunikacijas, sužinoti kaip mūsų pasaulį pakeitė piktograma, fonetinis raštas, kompiuterizacija.

            Naujoji veiksmo ekspozicija suskaidyta į grupinės ir individualios veiklos erdves.   Kūrybinės pasaulio pažinimo dirbtuvės – originaliais dizaino sprendimais atnaujinta ir įrengta edukacinių pratybų zona, skirta originaliems muziejaus edukaciniams užsiėmimams. Švietėjiškąją ekspozicijos dalį sudaro aštuonios individualaus veikimo zonos.

            „Vakarų rašto tradicija“ – erdvė, kurioje reprezentuojama klasikinė europinė rašto kelio evoliucija, atskleidžiama 7-ių laisvųjų menų svarba reikalinga visapusiškam žmogaus lavinimui. „Senoji mokykla“ – pasakoja kaip mokėsi seneliai. Vaško ir grifelinės lentelės, grifeliai, stiliai, rašalinės, žąsies, metalo plunksnos – šios zonos atributai.

            „Sekretorės era“ – XX a. 5-7 deš. sekretorės-mašininkės darbo kabinetas. Spausdinimo mašinėlės, paruoštos užduotys, smėlio laikrodis skirti lankytojo spausdinimo gebėjimams įvertinti.

            „SOS“ signalas, išgelbėjęs ne vieną laivą, grimzta praeitin, todėl žaidimų zona „Morzės kodo paslaptys“ moko Morzės abėcėlės. Ritmiškai „beldžant“ raides telegrafo raktu lankytojai perduoda žinutę vienas kitam.

            „Paliesk raidę“, „Gestų kalba“ – erdvės, kur lankytojai supažindinami su kurčiųjų kalba – jų vartojamais gestais, judesiais, mimika, aklųjų raštu, Luiso Brailio istorija. Kodavimo paslaptis atskleidža paslaptingiausia veiksmo zona „Kodai“.

            Egiptietiškų piktogramų – hieroglifų, demotinio šumerų rašto, runų – senųjų civilizacijų rašto pavyzdžiai švieslentėje „Ženklai, simboliai, piktogramos“ žadina lankytojo smalsumą sužinoti jų reikšmes.

            Ekspozicija leidžia naujai, kūrybiškai ir interaktyviai leisti laisvalaikį tiek vaikams, tiek suaugusiems. Svarbu šia ekspozicija suintriguoti lankytoją. Pasaulio civilizacijų, rašto istorija paskatins nugalėti laiko užtvaras, perprasti pasaulio slėpinius…

Maloniai laukiame Jūsų Vytauto pr. 52, Kaune.

            Projekto „Pasakyta – parašyta“ autorės Gabija Mackevičiūtė ir Rasa Vaikutytė.

            Projektą „Pasakyta – parašyta“ parėmė Lietuvos kultūros taryba, Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centras, VšĮ „Surdologijos centras“,  įgyvendino UAB „Traukos taškas“.

            Irma Gūžienė

            Lietuvos švietimo istorijos muziejaus komunikacijos koordonatorė

Trakų viešoji biblioteka 2016-uosius Bibliotekų metus išlydėjo paroda „Naujausi leidiniai apie Trakų kraštą ir kraštiečius“ ir paragino kraštiečius – knygos mylėtojus ir 2017 metais nepamiršti bibliotekos ir bendradarbiavimo, juolab, kad 2017-ieji Lietuvos Respublikos Seimo paskelbti Lietuvių kalbos kultūros ir su lietuviška raštija ir jos plitimu betarpiškai susijusiais Reformacijos metais, be to, prieš 470 metų pasirodė M. Mažvydo „Katekizmas“. Ne mažiau svarbu ir tai, kad pirmosios lietuviškos knygos originalo atsiradimas bei sugrįžimas į Lietuvą yra susijęs su žymaus bibliotekininko, knygotyrininko Levo Vladimirovo vardu, kurio 105-ąsias gimimo metines (1912–1999) minime, kuriam surasti, išieškoti ir, pasak dr. A. Pacevičiaus, „į Lietuvą (tuomet Lietuvos SSR) pavyko pargabenti beveik 19 000 vnt. senojo Vilniaus universiteto turtų“.

Minėta paroda susilaukė kraštiečių susidomėjimo ir ne tik. Nuostabu, kad jau sausį sulaukėme rezonanso – TVB kraštotyros fondas pasipildė tarpukario Lietuvoje spausdintu  leidiniu iš privataus šeimos archyvo – „Lietuvos miestai“ (redagavo Juozas Baltakevičius, išleista „Mūsų momento“ leidyklos Šiauliuose, 1932 m.). Šią, pakankamai retą knygą, kurioje greta 25 Lietuvos miestų yra ir Trakams skirti 14 psl., Trakų bibliotekai dovanojo trakietė Danutė Marija Paškauskienė.

Per pastaruosius metus TVB kraštotyros fondą retais spaudiniais ir knygomis papildė mok. S. Martūnaitė, dovanojusi knygą „Vilnius ir Vilniaus kraštas“ (Kaunas, 1932 m.). H. Lovmianskio knygą „Didysis Lietuvos kunigaikštis Vytautas – Witold Wielki ksiąžę Litewski“ lenkų kalba, išleistą Vilniuje 1930 m., dovanojo Knygų rūmai. Laikraščių „Trakų žemė“ ir „Voruta“ redaktorius Juozas Vercinkevičius dovanojo fotografuotinius tarpukario leidinius – kunigo P. Kraujalio „Trakų pilis ir jos likimas“ (originalas išleistas 1924 m. Vilniuje, „Motus“ spaustuvėje) ir E. Kulvieč lenkų kalba „Troki Przewodnik“ (Vilnius, 1939 m.). Beje, minėtą, ypač retą kun. P. Kraujalio „Trakų pilis ir jos likimas“ originalą, išleistą 1924 m., savo kraštotyros fonde turi ir Trakų viešoji biblioteka. Esame gavę retų spaudinių rinkinį, kurį kraštotyros fondui perdavė Viktoras Vlas, padovanojęs 1941 m. birželio 22–30 d. kelis laikraščio „Pravda“ numerius.

Istorinių kataklizmų laikmečiais labiausiai nukenčia knygos ir žmonės. Puiku, kai išsaugomos, iš naujo atrandamos užsimetusios ar grąžinamos unikalios knygos, šeimą vienijanti spausdinta relikvija ar bibliotekos fondą papildanti reta knyga. Malonu, kad dar galime pasidžiaugti išlikusiomis, savo išlikimo ir atsiradimo istoriją menančiomis knygomis. Apmaudu, kai jos dūlėja fonduose ir laikui bėgant virsta kita materija,  neišvydusia dienos šviesos, nesuteikusia bibliofilams ir knygos mylėtojams praktinės – pažintinės, mokslinės ar estetinės naudos. Tad 2017 metais Trakų VB pradeda ciklą parodų, kurių metu skaitytojai bus supažindinami su retomis, antikvarinėmis, Trakų viešosios bibliotekos ir filialų fonduose esančiomis knygomis, kurios vers savo puslapius ir pristatys ne tik savo turinį, bet ir papasakos savo ar šeimininko istoriją. Prie šios akcijos raginame prisijungti ir kraštiečius – pasidalinti, supažindinti bibliotekos ekspozicijoje su savo privačių bibliotekų fonduose esančiomis retomis knygomis, spaudiniais, gal net papasakoti jų atsiradimo šeimos archyve įdomią ir unikalią, su knygos savininku susijusią istoriją.

Ragintume pristatyti retas knygas, spaudinius, išleistus iki 1950 m. juolab, kad bibliotekoje atsirado galimybė retus spaudinius saugiai eksponuoti naujame, TVB įsigytame stiklo stende – rakinamoje vitrinoje-lentynoje.

Dėkojame visiems kraštiečiams, dovanojantiems ir bendradarbiaujantiems su Trakų biblioteka, ir viliamės, kad šis parodų ciklas bent maža dalele pagerbs L. Vladimirovo atminimą, prisidės prie metinių 2017 m. renginių, padės atrasti neatrasta, surasti tai, kas užmiršta vardan… žmogaus ir…  knygos, kuri „nėra paprastas daiktas, bibliotekos inventoriaus vienetas. Juk ji paveldėjo savo kūrėjų dvasios dalelę“ (prof. L. Vladimirovas), jungia kartas ir epochas, sieja dvasine ir regimąja jungtimi praeitį su dabartimi, išsaugo tęstinumą su ateitimi. „Tegul atmena visi, kad Lietuvoj ikšiol yra daugybė užslėptų kultūros turtų“ (prof. V. Biržiška).

Plačiau minėtos bei TVB fonduose esančios retos knygos bus pristatytos spaudoje jų eksponavimo TVB stende metu.

Rasa Selickaitė,

Trakų viešosios bibliotekos vyr. bibliografė